Andrius Kubilius vėl bando tapti Lietuvos „herojumi“, siekdamas dar kartą sumažinti valstybės biudžeto deficitą. Šįkart siekiamybė – 5% BVP. Deja, bet jo „herojiški“ užmojai yra lydimi atviros pasipiktinimo bangos bei nepadorių gestų. Ar galima tikėtis kitokios reakcijos? Ne. Priemonės, kuriomis vyriausybė ketina siekti subalansuoti biudžetą yra daugiau nei skausmingos – didinti mokesčius. Tokį žingsnį stengiamasi pagrįsti lygiavymosi į vakarų Europą. Tuo tarpu tauta iš nevilties tik gūžčioja pečiais ir sukioja pirštą ties smilkiniu. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tautiečius išvadino naivuoliais, tikinčiais, kad mokesčiai gali nekisti dešimtmečius. Miela ministre, o ar gali atlyginimai nedidėti dešimtmečius? Gali. Lietuvoje tikrai gali. Atlyginimai didėja lygiagrečiai su mokesčiais, o tai reiškia nulinį jų prieaugį. Tačiau net ir tai žinodami, mes vis dar naiviai tikime, kad vieną dieną jie pasieks vakarų Europos lygį. Tos Europos, į kurią Lietuva lygiuojasi didindama mokesčius. Realiai Lietuva, vertinant pragyvenimo lygį, yra tik provincialus ES bažnytkaimis.Mokesčių didinimas yra viešas kilpos nėrimas tautai ant kaklo. Ekonomikos ekspertai teigia, kad naujai aptariami mokesčiai (nekilnojamojo turto mokestis, „žaliasis mokestis“ ir kiti) nebus efektyvūs ir tik dar labiau paspartins šalies „šešėlinės“ ekonomikos augimą. Prezidentė siūlo pradėti būtent nuo „šešėlinės“ ekonomikos neutralizavimo. Tačiau valdžia apsimeta kurčiais ir toliau vapa savo, prisidengdami konsolidacija su bendra ES mokesčių politika, kurios realiai nėra. Vietoj to, kad pradėtų revizuoti ir pertvarkyti biurokratinį aparatą, valdžia kiekvienam piliečiui asmeniškai stengiasi įteikti „vilko bilietą“. Ką gi – „run rabbit run“.

Negana to, vakar ministras pirmininkas Vilniuje susirinkusiems Baltijos šalių valstybių vyriausybių vadovams ir kitiems garbingiems svečiams demonstravo savo sąmojį juokaudamas, kad Lietuva iki 2014 metų laimės euroviziją, krepšinio čempionatą, įsives eurą bei taps laiminga ir protinga šalimi. Na, o solidūs svečiai leipo juokais klausydamiesi Lietuvos ministro pirmininko. Tik nežinia, iš tikrųjų, čia verkt ar juoktis reikėtų. Lietuva – laiminga šalis? Negali būti. Iki 2014 metų? Neįmanoma. Tik ne einant mokesčių didinimo keliu. Tad fantasmagoriniai pasvarstymai apie laimingą Lietuvą gali būti paremti nebent visiškai nuovoką praradusio žmogaus įsitikinimais.

Komentarai

koment.