Alina Velykienė: Maloniausi trys centai prie pensijos

Nebeapsikenčiau, tiek bambalių ir čipsų pakelių, kad pasakiau savo diedukui: tėvai, einu, paskraidysiu ant šluotos. Anūkai seniai užauginti. Pensijos dar neatnešė, kaip ir nėr ko laukti. Gyvenu aš kaip ir visi kiti pensininkai, viename Klaipėdos daugiabučiame name. Mes su kaimynais tikrai esame labai draugiški, tačiau mano sveikatėlė matyt geriausia, dar neskauda nugaros, klubo sąnariai apysveikiai, galiu pasilenkti.

Mūsų daugiabutis namas didelis, jame net šešios laiptinės, berods viso aštuoniasdešimt butų. Va ir pagalvojau, skirsiu kiekvienam butui po vienerius savo gyvenimo metelius ir apsišluosiu. Prie laiptinių tiek cigarečių nuorūkų, kiek uodų prie Nemuno. Bet esu pakankamai kantri, diedukas namie, todėl niekur neskubėjau. Laiptinė po laiptinės, taip ir iššlaviau visas šiukšles ir tuos „bikus“. Net akyse šviesiau pasidarė. Prie paskutinės laiptinės radau tris centus po vieną, matyt Dievulis mane apdovanojo. Ir tai buvo patys maloniausi trys centai. Kaip talismaną nešiosiuos juos, kai vėl eisiu skraidyti ant šluotos po kiemą.

Grįžusi, vos pavilkau koją už kojos. Diedukas man sako, Bobute, gal tu į rinkimus eik, nes kai nueisi iššluosi tuos, kurie labiausiai šiukšlina mūsų miestelį. Bet pasižiūrėjau į pasą, nu negali juokint svieto. Kai vakar buvau pas vieną politikierių Putokšnį susitikime, pamačiau, kad jį supa  labai pagyvenę apaštalai. Ta giesmė priminė praėjusio šimtmečio senosios estrados melodiją. Juk vaikeli, mūsų pensininkų, jau nebenustebinsi jokiomis estradomis. Mums juk rūpi „Vėl gegužio žiedai….“

Bet politiškai buvau labai pamaloninta savo vieno kaimyno pensininko, kuris ten labai socialiai remtinas, tačiau dalyvauja vienos partijos, kur vasario 16 dienos, sąraše. Atėjo, paplekšnojo per petį, sako kaimynėle – šaunuolė. Kokia puiki Bobutė esi. Ir ką galvoju, lenkiu nugarėlę dėl tavęs kaimyne, kad tik tau valdžioj gerai būtų. Kad galėčiau pasidžiaugti, kaip mano name gyvena deputatas, nesvarbu, kad vos krutantis, o ir dažniausiai tik stikleliu ant stalo. Juk visi mes žmonės. O tai suartina, dar ir kaip suartina. Diedukas sako, Bobute tu šaunuolė, nu ir kas, kad šiandieną dirbai valytoja. Daugiau dirbi, daugiau meilės ir man. O juk visi mes tik dėl to ir gyvename. O aš mintyse galvoju, jei kiemo valymas būtų politika, tai norėčiau, kad tie rinkimai būtų kiekvieną sekmadienį.

Komentarai

koment.