Vytautas Grubliauskas apie barono "M" vertas vizijas ir e-Klaipėdą

Kiek atmintis manęs neapgauna, tokios vangios ir blankios rinkimų kampanijos nepamenu bent jau pastarąjį dešimtmetį, tačiau džiugina ta aplinkybė, kad tame blankiame fone mūsų, tikrųjų liberalų rinkiminiai akcentai tikrai smagiai ir aiškiai išsiskiria savo išradingumu ir įprastai nestandartiniais sprendimais.

Originalumo bei išskirtinumo ieško daugelis ir kai kam tai visai neblogai pavyksta, tiesa sveiko proto pertekliumi tie sprendimai tikrai nekvepia. Štai legendomis apaugęs “abonentinis Miunchauzenas” žada sostinės gatvėse ir aikštėse sniegą tirpdyti ugnimi, sukurti savivaldos pavaldumo naujas avialinijas (gal “AbonentAir”?) ar minimalų darbo atlygį “pritempti prie vos ne septynių tūkstančių, reikiamai “abonentizavus” viešuosius konkursus. Žodžiu, fantazija – beribė, bet gal kai kam tai daro įspūdį?

Šiomis dienomis teko dalyvauti diskusijoje, kurioje garbūs klaipėdiečiai, pretenduojantys tapti naujosios uostamiesčio tarybos nariais piešė ne ką prastesnes, to paties garsiojo barono “M” fantazijų vertas vizijas – pvz. studijų programų Klaipėdos universitete ir kolegijose keitimo vajų (tektų gi mūsų Gintarą Steponavičių leist neapmokamų atostogų). Kiti, aistringesni siūlė apskritai vos ne uždrausti chemijos (ar galinčių dirbti toje srityje) specialistų rengimą (bent jau mūsų krašte), kad visi Mendelejevo lentelės elementais alsuojantys “monstrai” taptų dykvietėmis dėl specialistų stokos… Kova už ekologiją ir švarą – šventa, bet va siūlomi būdai – kur gi čia savivaldos galios???

Tad perliukų – apstu, pasakorių – ne ką mažiau, o rinkimai – praktiškai jau finišo tiesiojoje. Visoje pačių įvairiausių temų “kakofonijoje” pasigedau tik vienos, bet, mano giliu įsitikinimu, esminės ir itin svarbios temos. 

Tad ką gi pražiopsojo kone visų rinkiminių kariaunų strategai?

Pasigedau e-Klaipėdos temos ir vizijos, nors ką bekalbėt, vargu bau kas nūnai nebesuvokia naujausių Informacinių ir Ryšio Technologijų (ITR) svarbos ir reikšmės ne tik rinkiminės kampanijos paįvairinimui bei plėtrai, bet ir kasdieniame mūsų gyvenime. Sutinku, savivaldos laukas e-Klaipėdos vizijai ne toks platus, nei kalbant nacionalinio lygmens kontekste, bet ar čia jau viskas padaryta, ar čia “ne ta orbita”, ar per skystos blauzdos?

Manau, kad nei viena, kita ar trečia. Tačiau iniciatyvumo šiuo savivaldos veiklos aspektu tikrai stokojama, inertiškumas ir ribotumas turi gerokai tvirtesnes pozicijas, o juo labiau, kad tokiu atveju nieko keisti nereikėtų, o taip daugeliui apsamanojusių klerkų gerokai patogiau. O piliečiui, eiliniam – statistiniam savivaldybės interesantui?

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Kaip šiandien atrodo eilinio piliečio eilinio prašymo/skundo teikimo kelias, pravėrus pastato Liepų 11 duris? Kiek šiandien veikia “vieno langelio” principas, palieku spręsti jums (arba paklauskite tą “langelį” kada nors jau pravėrusių). Tačiau iš jau pakankamai turiningos savo bendravimo su rinkėjais patirties galiu pasakyti, dažniausiai tas langelis tampa vienintelio, tobulu biurokratizmu alsuojančio ir tradiciškai vėluojančio atsakymo simboliu. Ką šiuo aspektu gali pasiūlyti naujosios IRT?

Be jokių “ekstraordinarių” sąnaudų, bet po reikalingų tam racionalių techninių/technologinių sprendimų įmanomas ir kitas, gerokai trumpesnis ir patogesnis e-kelias. Taigi, e-piliečio “raštas” (sąlyginis pavadinimas) tame langelyje iš popierinio tampa e-dokumentu su savo e-registracijos numeriu. Tai reikalinga tam, kad nuo tos minutės šis interesantas žinos – kurią dieną, kokiame kabinete ir pas kurį pareigūną tas jo “raštas” (o tiksliau tariant jame išguldyta problema) yra. Tai gerokai drausmintų tarnautojus, nes jie žinotų, kad ir e-klaipėdietis žino, kad būtent jo stalčiuje ta “e-problema” dulka, kam gi to norėsis? O ir gaišinimo atveju lengva atsekti kur ir kas stringa, be abejo, po to jau pareikalaujant argumentacijos – kodėl?

Žinoma, “apšilimui” šis kelias gali prasidėti ir nuo vizito į savivaldybę ir nuo popierinio kreipimosi, bet visa jėga tas kelias veiks tuomet, kada nereikės nei popieriaus, nei belstis į Liepų g., t.y. kuomet visa tai nuo pradžios (problemos identifikavimas, pateikimas ir išsiuntimas) iki galutinio tikslo – informuojant e-interesantą virtualiuoju būdu apie sprendimą. Suprantama, kad kalbu apie elektroninėje erdvėje identifikuojamą asmenį, vadinamąją e-parašo struktūrą, be kurios kalbos apie e-Klaipėda tik saldžios svajos…

Be abejo, bent jau kurį laiką turėtų veikti ir “archajinis” metodas, kol interneto prieiga kiekvienai šeimai netaps kasdienės buities atributu. Sutikite, tas laikas jau nebe už kalnų, juo labiau, kiek žinau (ir pagal išgales prie to esu prisidėjęs) Lietuva pagal plačiajuosčio interneto plėtrą, mobiliųjų technologijų paplitimą – viena iš lyderių visoje ES, o ir pasaulio mastu mūsų pasiekimai – fantastiški. Žinoma, kol kas viešojo sektoriaus paslaugų spektras e-valdžios portaluose dar minimalus, tačiau proveržis ir čia nebe už kalnų.

Jau ir šiandien fantazijos pertekliumi nebeapšauktų net ir dideli skeptikai, jei kalbėtume apie tarkim e-prieigą paprastam e-miestiečiui prie informacijos savivaldybės administruojamuose portaluose tarkim apie vietas (bei perspektyvą) miesto lopšeliuose – darželiuose, mokyklose bei laisvalaikio užimtumo įstaigose. Taip pat ne kalnus nuversti reikia, kad registruotis pas šeimos gydytoją galima būtų ne tik telefonu, bet ir internetu. Taip pat sėdėdamas kambaryje klaipėdietis gali matyti ir žinoti apie situacijas miesto pavaldume esančiose gydymo įstaigose. Aš jau nebekalbu apie praktiškai veikiančią visuotinę galimybę bet kuriam e-klaipėdiečiui bet kurio leidimo/pažymos prašymo-registravimo-gavimo galimybes, tai realiai pasiekiama perspektyva.

Tokie dalykai, kaip ne tik kad Tarybos posėdžiai, bet ir visi visų komitetų – komisijų – darbo grupių posėdžiai praktiškai minimaliomis investicijomis galimi stebėti vadinamuoju “on-line” rėžimu, tiksliau – tiesioginio vyksmo metu. Be abejo, užtikrinant ir “e-archyvavimo” galimybę tuo metu dirbusiems, išvykusiems ar sirgusiems. Greta viso to, tai būtų ir pakankamai efektyvi vietos savivaldos politikų drausminimo profilaktinė priemonė, padedanti e-piliečiui susidaryti sau įspūdį apie vieno ar kito politiko skrydžius ir nuopuolius ne “viešo ryšio” apdorotus, bet tikrus ir nesumeluotus. Beje, kuo greičiau mūsų uostamiestis artės link e-Klaipėdos, tuo arčiau bus tas laikas, kada pačiais aktualiaisiais klausimais miestiečių e-referendumas (kad ir “patariamojo balso” savivaldos politikams teise) taps eiliniu techniniu ir technologiniu sprendimu.

Kodėl gi ne mano gimtoji Klaipėda galėtų tapti pirmuoju Lietuvoje (o gal ir Baltijos šalyse ar net ir Europoje) miestu, kuriame pradžiai Miesto savivaldybė, po to miesto centras, po to paplūdimiai bei kitos poilsio zonos taptų nemokamos prieigos prie interneto/nemokamo bevielio interneto zonomis?

Ar ne laikas pasauliui atverti Klaipėdos muziejų, paplūdimių, lankytinų vietų virtualiąsias “ekskursijas”, taip dar garsiau siunčiant pasauliui žinia apie mūsų gimtąjį uostamiestį. Taip, be aktyvaus, dalykiško ir toliaregiško bendradarbiavimo su privataus verslo struktūromis tos vizijos virsmas tikrove būtų įmanomas dar po kelių ar keliolikos metų, bet veikiant kryptingai ir sąmoningai, tas laikas gerokai priartėtų…

www.grubliauskas.lt

Komentarai

koment.