Virginijus Skumanas: Jaunimas paliktas užribyje

Lietuvoje įprasta sakyti, kad jautriausias socialinis sluoksnis yra pensinio amžiaus žmonės.

Suprantu, kad iš varganos pensijos pragyventi sunku ar net neįmanoma. Suvokiu, jog oriai jaustis tokie piliečiai negali: ir kaip tu būsi orus, jei sulaukęs pensinio amžiaus dar turi sukti galvą, kaip iš tų varganų centų išgyventi.

Vis dėlto norėčiau pakalbėti apie kitką. Su didžiausia pagarba tiems žmonėms, kurie kovojo, kad šiandien būtume nepriklausomos valstybės piliečiai, turiu pasakyti, jog yra dar jautresnis socialinis sluoksnis. Tai jaunimas.

Lietuvoje jaunimas, kalbant futbolo terminais, paliktas užribyje. Jokia socialinė politika jaunimo atžvilgiu nevykdoma, nieko nedaroma, kad jauni žmonės įsilietų į visuomenę kaip visaverčiai piliečiai.

Jaunam žmogui, baigusiam studijas, bent jau pagal specialybę beveik neįmanoma įsidarbinti. Nė vienas darbdavys nepriima tokio motyvuodamas, jog šis neturi darbinės patirties. Tik va, įdomu, kaip galima jos įgyti niekur nedirbant?

Ir pats dar baigęs studijas turėjau pereiti pragaro ratus, kol įsidarbinau. Per tiek laiko Lietuvoje niekas nepasikeitė. Na, dabar bandoma per darbo biržas padėti įsidarbinti, bet tie mėginimai atrodo juokingai.

Pažįstu daug jaunuolių, kurie tiesiog sėdi namuose ir nieko nedaro.

Dabar madinga sakyti: važiuokite į platųjį pasaulį, juk sienų nėra. Bet ar tai išeitis? Ar gali kas nors tiksliai pasakyti, kiek jaunų žmonių jau paliko gimtąją žemę?

Suprantu, jog visų nesulaikysime. Tačiau ar mes bent pabandėme pakeisti jų gyvenimus? O gal mums vis vien, jog sena motina verkia savo vaiko, anūko, kad tėvai turi kęsti nenumaldomą ilgesį, o kai kurie apskritai nesulaukia grįžtančių ir jau niekada nesulauks.

Ar ne absurdiškai skamba, kad tėvai ar seneliai išlaiko suaugusius vaikus? Ne tik vaikus, bet ir anūkus!

Tai yra šių dienų realybė.

O kur dar būsto problema, kokiomis sąlygomis jaunas žmogus gali įsigyti gyvenamąjį plotą? Taip, gali, tik turi būti dirbantis ir gerai uždirbantis, kad galėtų tikėtis kredito iš banko, kuris įkalins tave iki gyvenimo pabaigos. Ir, neduok Dieve, jei prarasi darbą ar sušlubuos sveikata, būsi taip "apdorotas", jog jei dar išliksi, tai apie kreditus daugiau net svajoti nesvajosi.

Tad kokios sąlygos jauniems žmonėms kurti šeimas Lietuvoje? Ir mes dar sugebame stebėtis, jog pagal skyrybų skaičių esame vieni pirmaujančiųjų Europoje.

Jaunas žmogus Lietuvoje nemato perspektyvos ir, tai blogiausia, jis net nesistengia kovoti, kad keistų šį apgailėtiną gyvenimą. Jaunuomenę apėmė apatija, kuri jau perauga į patologiją.

Įvykę savivaldos rinkimai tik dar kartą įrodė, kokią vietą mūsų gyvenime užima jaunimas. Faktiškai jokios.

Stebėjau savivaldos rinkimus ir taip džiaugdavausi išvydęs balsuoti atėjusius jaunus žmones, bet jų buvo taip mažai. Prie balsadėžių ėjo garbaus amžiaus, bet vis tiek norintys atlikti savo pilietinę pareigą žmonės. Ir jų buvo dauguma.

Mane nepaliaujamai stebina tai, jog niekas viešoje erdvėje nekalba apie jaunimo problemas, tarsi viskas būtų gerai, ir nėra čia ko verkšlenti.

Atleiskite, bet tai jau dvelkia cinizmu. Juk jaunuomenė – tai mūsų šalies ateitis. Kokios galime tikėtis ateities taip ignoruodami ir žemindami šiuos žmones?

Dabar tenka konstatuoti liūdną žinią, jog net patys aukščiausieji šalies valdžios atstovai neturi valstybės vizijos, kaip Lietuva turėtų atrodyti po 20 metų, kokia tai bus šalis. Ar tai bus ta šalis, kurios daugelis tikėjosi, už kurią kovojo ir padėjo galvas? Ar tai bus įvairių kultūrų paveikta ir dar labiau susvetimėjusi tauta?

Dar vis tikiu, jog atsikvošėsime ir atsigręšime į tas problemas, kurios valstybėje yra esminės.

Komentarai

koment.