D.Stankaitienė: Siūlau liberalias išeitis socialinėms problemos spręsti

Neretai tenka susidurti su nuostaba ir klausimu, ką liberalai gali apskritai pasiūlyti socialinės politikos sferai. Tradiciškai ši sritis mums labiausia siejasi su socialdemokratiniu mąstymu, kuris pirmenybę teikia teisingam išteklių paskirstymui, lygybės principui. Tačiau liberalai socialinėje sferoje turi labai aiškią viziją ir priemones, kuriose svarbiausia – lygių galimybių dirbti ir užsidirbti sudarymas.

Kalbėdami apie socialinę politiką, visų pirma neturime jos atskirti nuo bene didžiausios šiandieninį pasaulį kamuojančios problemos – nedarbo. Ne išimtis čia ir Lietuva, kur nedarbas pastaraisiais metais augo šuoliais, taip sukeldamas ir dar vieną mūsų sopulį – itin didelio masto Lietuvos piliečių emigraciją. Aš, dirbdama socialinės apsaugos sferoje jau penkiolika metų, iš labai arti matau, kaip veikia ši sistema ir kaip ją traktuoja visuomenė. Visų pirma, socialinė apsauga Lietuvoje – tai valstybės pinigų „valgytoja“ ir pašalpų dalintoja. Didžiausios pastangos, žmogiškieji, instituciniai ir finansiniai resursai nukreipti į tai, kaip efektyviau ir sklandžiau išdalinti lėšas tiems, kurie negali užsidirbti pragyvenimui patys. Šiai užduočiai atlikti per ilgus metus sukurta grandiozinė biurokratinė sistema, kurioje išimtinai dalyvauja vien tik valstybinio sektoriaus įstaigos. Atsidūrėme situacijoje (kuri, beje, galvos skausmą kelia ne tik mums, bet ir daugeliui Vakarų Europos šalių), kai didelė dalis darbingo amžiaus gyventojų renkasi išlaikytinio dalią – tą savo darbe matau itin dažnai. Darbo biržos programose bedarbio pašalpų gavėjai dalyvauja ne dėl to, kad išties siektų įgyti naujų įgūdžių ar gebėjimų, kurie jiems padėtų sėkmingai rasti darbą, o tam, kad pagal galiojančią įstatyminę tvarką neprarastų teisės gauti išmokas. Net ir pasiūlius tokiems žmonėms darbo vietą, dažnas jų jos atsisako, motyvuodami tuo, kad jiems patogiau ir toliau gyventi iš pašalpų.

Tokia socialinės politikos logika lemia tai, kad vis sunkiau mokesčių našta slegia pridėtinę vertę kuriančiųjų pečius. Dirbantiesiems ir darbo vietas kuriantiems tenka sumokamais valstybei mokesčiais tiek pildyti pašalpų fondą, tiek išlaikyti milžinišką pašalpų skirstymo aparatą. Nekeičiant požiūrio į pačią socialinės apsaugos sistemos esmę, akivaizdu, kad lėšų jai veikti ir savo dabartinei funkcijai atlikti reikia vis daugiau, tad mokesčių našta dirbantiesiems, verslininkams neišvengiamai auga. Taip mažėja galimybių darbdaviams skirti daugiau lėšų faktiniam dirbančiojo atlyginimui, o darbuotojas vėl ima svarstyti, ar nevertėtų jam iš viso nedirbti ir gauti bedarbio pašalpą… Uždaro rato situacija be išeities?

Tuo tarpu liberalų socialinės politikos modelyje pagrindinė socialinės apsaugos politikos užduotis turėtų būti ne išdalinti biudžeto – t.y. iš dirbančiųjų surinktus – pinigus pažeidžiamoms visuomenės grupėms, o sudaryti kuo geresnes sąlygas šiems žmonėms greičiau grįžti į darbo rinką ir kuo trumpiau gyventi valstybės išlaikomam. Priemonių šiam tikslui pasiekti yra be galo daug:  tai ir profesinio perkvalifikavimo sistema turintiems nepaklausias profesijas, ir efektyvus įdarbinimo agentūrų, padedančių surasti darbą, tinklas, ir palankios sąlygos plėtoti šeimos, smulkų ar vidutinį verslą – juk darbo vietos nebūtina ieškotis, ją sau galima ir susikurti pačiam. Būtent į šių priemonių tobulinimą turi būti nukreiptos valstybės pastangos, nes tik skatinant žmones grįžti į darbo rinką nedarbo problema sprendžiama ilgalaikėje perspektyvoje.

Socialinės apsaugos sferoje, teikiant perkvalifikavimo, konsultavimo, įdarbinimo paslaugas, kaip ir bet kokias kitas paslaugas, būtina konkurencija. Ji paskatintų tiek teikiamų paslaugų kokybę, tiek reguliuotų kainas. Tad kol kas išimtinai valstybinių įstaigų, visų pirma Darbo biržos, teikiamas paslaugas turėtų siūlyti ir kitos – tiek privačios, tiek visuomeninės organizacijos, o paslaugos teikėjas turėtų būti parenkamas viešųjų pirkimų būdu. Tai padėtų pasiekti ir tai, kad paslaugas teiktų tikri šios srities profesionaliai, turintys tiek specialų išsilavinimą, tiek reikalingos patirties. Tuo tarpu dabar didelė dalis valstybinėje socialinės apsaugos sferoje dirbančiųjų to stokoja.

Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra itin pažeidžiamų grupių, kurių galimybės aktyviai dalyvauti darbo rinkoje yra ribotos ir kuriems būtinas didesnės valstybės dėmesys bei finansinė pagalba. Senėjančioje visuomenėje vis auga pensinio amžiaus žmonių dalis – šie žmonės jau yra užsitarnavę savo teisę oriai senatvei. Tad kuo daugiau šalies darbingo amžiaus žmonių šalyje dalyvauja darbo rinkoje, kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, tuo didesnes galimybes valstybė turi kurti efektyvią socialinės apsaugos sistemą.

PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ LAIKRAŠTĮ

PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ LANKSTUKĄ

PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ ATVIRUKĄ

Komentarai

koment.