Simonas Gentvilas. Miesto kraujotakos sistema

 

Kiekvieną miestą galima sulyginti su organizmu. Jo organai – tai pastatai ir juose esančios institucijos. Jo kraujotakos sistema – tai miesto kelių tinklas.
Studijuodami žmogaus kūną mes galime įsitikinti, kokios tamprios ir stiprios yra jo kraujagyslės, kaip efektyviai ir kokiu dideliu spaudimu jos pumpuoja kraujo kūnelius su naudingosiomis medžiagomis po visą kūną. Miesto kraujo kūneliai – tai mes, gyventojai. Kasdieną judėdami tarp pastatų, savo veikla kuriame miestui pridėtinę vertę ir naują vidaus produktą. Tad kuo stipresnė kraujo apytaka, tuo gyvesnis kūnas, lygiai kaip ir kuo spartesnis miestas, tuo gyvesnė jo ekonomika.
Visgi miestai serga kaip ir žmonės. Ir kaip dažna žmogaus negalavimų priežastis yra širdies ir kraujotakos ligos, taip ir viena didžiausių miestų problemų yra – jų transporto sistema. Ne svetima ši bėda ir Klaipėdai. Visi turime nuomonę apie mūsų miesto kraujotakos sistemą, bet ne visi paklausiame savęs esminių klausimų: kokios tamprios ir pralaidžios yra Klaipėdos kraujagyslės – gatvės? Kiek energijos (pinigų) Klaipėda suvartoja kasdien stumdydama po savo kūną daugiau nei 87 000 čia registruotų automobilių? Kiek visuomenei kainuoja ši individualaus judėjimo laisvė? Ir ar tai yra laisvė, kai dažnas iš mūsų esame priversti naudotis automobiliais dėl netobulos miesto struktūros ir alternatyvų trūkumo? Tai klausimai, kurie skatina permąstyti miesto trombozės, mažakraujystės ir žemo spaudimo priežastis, dėl kurių, regis, dauguma sutinkame.
Protingai valdomi miestai savikritiškai atsiklausia savęs, kiek naši yra jų kraujotakos sistema, ir stengiasi kuo labiau ją mobilizuoti. Sprendimas beveik visada būna vienareikšmis: prioritetą teikti viešajam transportui bei dviračių eismui, o ne individualiam automobiliui. Šiuo keliu pirmuosius žingsnius žengė ir Klaipėda – vardan viešojo transporto sistemos efektyvumo įdiegtas automobilių stovėjimo apmokestinimas, uždraustas eismas Tiltų gatve, atskirose atkarpose atsirado autobusų eismo juostos.
Tačiau įlipus į autobusą tampa akivaizdu, jog jis realybėje yra tapęs ne miesto planavimo iššūkiams tarnaujantis instrumentas ir gyventojų mobilizavimo priemonė, o tiesiog nevairuojančių socialinių grupių (vaikų, pensininkų ir nevairuojančių moterų) išsigelbėjimas. Dar blogiau – naudojimasis viešuoju transportu tampa savotišku žemo statuso rodikliu, kurį stebėtinai pabrėžia ir Lietuvos švietimo įstaigos. Štai šių metų Vilniaus universiteto Karjeros dienos sostinės troleibusuose reklamavosi šūkiu “Juk visą gyvenimą troleibusu nevažinėsi!”.
Šis urbanistinis neraštingumas patvirtina tendencijas – kuo mažiau išsivysčiusi šalis, tuo labiau ji bus priklausoma nuo individualaus transporto, ir kuo materialistiškesnė kultūra – tuo labiau automobilis dominuos vartotojiškų geidulių sąraše. Tikrųjų alternatyvų nekūrimas ir drąsios transporto politikos nebuvimas pririša klaipėdiečius prie automobilio.
Šiandien 1 000 klaipėdiečių tenka apie 450 automobilių. Juos perkame, nepaisydami to, jog pats automobilis vidutiniškai yra naudojamas vos 5 proc. paros meto, o kainuoja mums apie 15 proc. mėnesinių pajamų. O kur dar paslėpti aptarnaujančios infrastruktūros kaštai? Benzino litro kainai artėjant prie 5 litų atrodo paradoksalus daugiabučių namų noras savomis lėšomis plėsti “parkavimo” aikšteles. Kartu į Jakų žiedą investuojami 100, Minijos gatvę – 28, į Mokyklos gatvės viaduką – 11 milijonų litų tiesiog akis bado, jog galbūt renkamės per brangius ir klaidingus prioritetus. Taip pamažu prisirišame prie “laisvės”, kuri mums yra per brangi.
Situacija privalo keistis – Klaipėdos kraujotakos sistemai turi būti atlikta šuntavimo operacija. Miesto biudžetas turi perorientuoti investicijas iš begalinio asfalto dangų tiesimo į viešojo transporto plėtrą. Politikai privalo pradėti aktyviai remti viešąjį transportą subsidijomis ir ryžtingai teikti jam pirmenybę prieš individualius automobilius. Naudojimasis autobusu negali asocijuotis su priklausymu kokiai nors socioekonominei klasei. Autobusai turi tapti pigiausia ir greičiausia susisiekimo priemonė mieste su tankiu ir punktualiu grafiku. Senamiesčio gatveles turi uždengti lauko kavinės ir pėsčias gyvenimas turi tapti siekiamybe. Už miesto planavimą atsakingi politikai ir institucijos turi pagaliau atrasti būdą miestą vystyti kompaktiškai, o ne plačiai ir bet kaip – kaip tai vyko iki šiol. Galiausiai prioritetu laikomas darbo vietų atsiradimas miegamuosiuose kvartaluose turi panaikinti tą didelį poreikį intensyviai migruoti po miestą, kuris šiandien išplatino Taikos, Šilutės ir Minijos gatves iki daugiajuosčių autostradų.
Šiek tiek pasistengę transformuosime miesto kraujotakos sistemą taip, kad greitai susivoksime, kiek daug gerų darbų pakeliui padarėme ir dėl švaresnio miesto oro, socialinės lygybės, ir dėl pilnesnių savo piniginių.

Kiekvieną miestą galima sulyginti su organizmu. Jo organai – tai pastatai ir juose esančios institucijos. Jo kraujotakos sistema – tai miesto kelių tinklas.

Studijuodami žmogaus kūną mes galime įsitikinti, kokios tamprios ir stiprios yra jo kraujagyslės, kaip efektyviai ir kokiu dideliu spaudimu jos pumpuoja kraujo kūnelius su naudingosiomis medžiagomis po visą kūną. Miesto kraujo kūneliai – tai mes, gyventojai. Kasdieną judėdami tarp pastatų, savo veikla kuriame miestui pridėtinę vertę ir naują vidaus produktą. Tad kuo stipresnė kraujo apytaka, tuo gyvesnis kūnas, lygiai kaip ir kuo spartesnis miestas, tuo gyvesnė jo ekonomika.

Visgi miestai serga kaip ir žmonės. Ir kaip dažna žmogaus negalavimų priežastis yra širdies ir kraujotakos ligos, taip ir viena didžiausių miestų problemų yra – jų transporto sistema. Ne svetima ši bėda ir Klaipėdai. Visi turime nuomonę apie mūsų miesto kraujotakos sistemą, bet ne visi paklausiame savęs esminių klausimų: kokios tamprios ir pralaidžios yra Klaipėdos kraujagyslės – gatvės? Kiek energijos (pinigų) Klaipėda suvartoja kasdien stumdydama po savo kūną daugiau nei 87 000 čia registruotų automobilių? Kiek visuomenei kainuoja ši individualaus judėjimo laisvė? Ir ar tai yra laisvė, kai dažnas iš mūsų esame priversti naudotis automobiliais dėl netobulos miesto struktūros ir alternatyvų trūkumo? Tai klausimai, kurie skatina permąstyti miesto trombozės, mažakraujystės ir žemo spaudimo priežastis, dėl kurių, regis, dauguma sutinkame.

Protingai valdomi miestai savikritiškai atsiklausia savęs, kiek naši yra jų kraujotakos sistema, ir stengiasi kuo labiau ją mobilizuoti. Sprendimas beveik visada būna vienareikšmis: prioritetą teikti viešajam transportui bei dviračių eismui, o ne individualiam automobiliui. Šiuo keliu pirmuosius žingsnius žengė ir Klaipėda – vardan viešojo transporto sistemos efektyvumo įdiegtas automobilių stovėjimo apmokestinimas, uždraustas eismas Tiltų gatve, atskirose atkarpose atsirado autobusų eismo juostos.

Tačiau įlipus į autobusą tampa akivaizdu, jog jis realybėje yra tapęs ne miesto planavimo iššūkiams tarnaujantis instrumentas ir gyventojų mobilizavimo priemonė, o tiesiog nevairuojančių socialinių grupių (vaikų, pensininkų ir nevairuojančių moterų) išsigelbėjimas. Dar blogiau – naudojimasis viešuoju transportu tampa savotišku žemo statuso rodikliu, kurį stebėtinai pabrėžia ir Lietuvos švietimo įstaigos. Štai šių metų Vilniaus universiteto Karjeros dienos sostinės troleibusuose reklamavosi šūkiu “Juk visą gyvenimą troleibusu nevažinėsi!”.

Šis urbanistinis neraštingumas patvirtina tendencijas – kuo mažiau išsivysčiusi šalis, tuo labiau ji bus priklausoma nuo individualaus transporto, ir kuo materialistiškesnė kultūra – tuo labiau automobilis dominuos vartotojiškų geidulių sąraše. Tikrųjų alternatyvų nekūrimas ir drąsios transporto politikos nebuvimas pririša klaipėdiečius prie automobilio.

Šiandien 1 000 klaipėdiečių tenka apie 450 automobilių. Juos perkame, nepaisydami to, jog pats automobilis vidutiniškai yra naudojamas vos 5 proc. paros meto, o kainuoja mums apie 15 proc. mėnesinių pajamų. O kur dar paslėpti aptarnaujančios infrastruktūros kaštai? Benzino litro kainai artėjant prie 5 litų atrodo paradoksalus daugiabučių namų noras savomis lėšomis plėsti “parkavimo” aikšteles. Kartu į Jakų žiedą investuojami 100, Minijos gatvę – 28, į Mokyklos gatvės viaduką – 11 milijonų litų tiesiog akis bado, jog galbūt renkamės per brangius ir klaidingus prioritetus. Taip pamažu prisirišame prie “laisvės”, kuri mums yra per brangi.

Situacija privalo keistis – Klaipėdos kraujotakos sistemai turi būti atlikta šuntavimo operacija. Miesto biudžetas turi perorientuoti investicijas iš begalinio asfalto dangų tiesimo į viešojo transporto plėtrą. Politikai privalo pradėti aktyviai remti viešąjį transportą subsidijomis ir ryžtingai teikti jam pirmenybę prieš individualius automobilius. Naudojimasis autobusu negali asocijuotis su priklausymu kokiai nors socioekonominei klasei. Autobusai turi tapti pigiausia ir greičiausia susisiekimo priemonė mieste su tankiu ir punktualiu grafiku. Senamiesčio gatveles turi uždengti lauko kavinės ir pėsčias gyvenimas turi tapti siekiamybe. Už miesto planavimą atsakingi politikai ir institucijos turi pagaliau atrasti būdą miestą vystyti kompaktiškai, o ne plačiai ir bet kaip – kaip tai vyko iki šiol. Galiausiai prioritetu laikomas darbo vietų atsiradimas miegamuosiuose kvartaluose turi panaikinti tą didelį poreikį intensyviai migruoti po miestą, kuris šiandien išplatino Taikos, Šilutės ir Minijos gatves iki daugiajuosčių autostradų.

Šiek tiek pasistengę transformuosime miesto kraujotakos sistemą taip, kad greitai susivoksime, kiek daug gerų darbų pakeliui padarėme ir dėl švaresnio miesto oro, socialinės lygybės, ir dėl pilnesnių savo piniginių.

 http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/skaitytoju-ekspresas/miesto-kraujotakos-sistema-633603/

 

Komentarai

koment.