Rolandas Bražinskas. Apie susisiekimą dviračiais ir medžius.

Galbūt dabar netinkamas metas mintims tokiomis vasariškomis temomis, kaip dviračiai, kai stūgauja vėjai ir „žaliosios“ zonos greičiau „rudosios“. Parašyti mane paskatino kelios geros ir blogos naujienos apie dviračių takų infrastruktūrą bei „žaliųjų“ plotų padėti Klaipėdos mieste.

Tikriausiai jau girdėjote žiniasklaidoje, jog Klaipėdoje įrengtas pirmasis šviesoforas dviratininkams. Ši naujiena daug dėmesio nesusilaukė. Tik pagalvokite, turėsime dabar VIENĄ šviesoforą dviratininkams, tikriausiai pirmąjį Lietuvoje. Be sarkazmo, man – tai tikrai gera naujiena, nes pagaliau mes pastebėjome dviratininkus ir jiems skiriame daugiau dėmesio nei kelis šimtus litrų baltų dažų linijoms nubrėžti ant pesčiųjų takų. 

Gaila, bet turime pripažinti, kad mūsų mieste važiuoti dviračiu Jūs turėsite pesčiųjų šaligatviais, kai kuriose vietose tarsi slalome apvažiuodami elektros stulpus, kai kur turėsite saugotis patys arba Jūsų turės saugotis pėstieji bei mamos su vežimėliais ir pan. O jeigu sugalvosite nuvažiuoti iš vieno miesto krašto, pvz. iš Vingio gatvės iki Miško rajono – švelniai tariant, Jūsų laukia pilna įspūdžių kelionė!

Žinoma, kai kurie iš Jūsų klaustų, kam svaičioti apie dviračių takų tiesimą, kai mūsų kai kurios gatvės vis dar duobėtos.  Aš manau, kad viską reikia daryti nuosekliai ir savalaikiai. Nors beveik visi miesto politikai kalba apie saugią, švarią aplinką, miestiečių sveikatingumo problemas ir pan., vis dėlto mes daug metų rimtai nevertinome dviračių, kaip susisiekimo priemonės, neskyrėme nei pinigų, nei dėmesio dviračių takų įrengimui ir propogavimui. 

Dažna šeima turi po porą automobilių, kurių jau nebėra kur statyti, trūksta pinigų degalams, parkavimui ir remontui apmokėti. Žinoma didelė dalis miestiečių kasdieną naudojasi viešuoju transportu, kuris, deja, yra vis dar orą teršianti ir ne „už dyką“ vežanti priemonė. Esu tikras, jei BŪTŲ galima mieste laisvai ir patogiai važiuoti dviračiu, daugelis iš mūsų pasinaudotų šia galimybe. Taip, šiandieną Jums nepavyks saugiai ir greitai dviračiu išilgai kirsti mūsų miestą, tačiau miesto planuotojų garbei turime paminėti, kad bendrajame plane yra numatytas magistralinis dviračių takas, ir šio tako kai kurios atkarpos jau naudojamos, žinoma, kitas dar reikėtų įrengti, kaip ir saugiąją perėją per Baltijos prospektą. Šio magistralinio tako pilnas įrengimas duotų esminį postūmį dviračių kultūrai Klaipėdoje ir leistų naudotis dviračiais ne tik pramogai, bet ir kaip alternatyvia transporto priemone. 

Dar viena gera naujiena – vyksta trūkstamos Girulių dviračių tako atkarpos einančios per Karklę projektavimas. Ateityje turėsime vieną gražiausių ir ilgiausių ištisinių dviračių takų Lietuvoje, prasidedančiu Klaipėdoje ir besibaigiančiu Šventojoje. Kita žinia: mūsų miestas gavo naujo dviračių tako prie Danės upės įrengimo finansavimo patvirtinimą. Finansavimas bus „europiniais pinigais“ iš taip vadinamos „žaliosios“ programos skirtos priemonėms mažinančioms aplinkos taršą, o skirta suma – 6 mln Lt. Ši programa nesibaigė ir pinigų turėtų būti skiriama daugiau, raginu miesto planuotojus ir administraciją pasiruošti projektus ir reikiamą dokumentaciją magistralinio dviračių tako įrengimui ir kitiems takams, mes turime pasinaudoti galimybe pagerinti mieste susisiekimą nuo amžiaus ir svorio nepriklausomai visų vairuojama transporto priemone – dviračiu.

Nuo “ratų” prie “batų”, kaip miesto tarybos narys dalyvauju miesto Tarybos ir Komitetų posėdžiuose, kuriuose aptariama miesto plėtra ir planavimas. Vienas precedentas privertė mane parašyti apie mūsų "žaliąją" miesto politiką, ne apie politikus, o apie medžius.

Dažnas atvejis, kai naujos statybos reikalauja "žaliųjų aukų" – reikia iškirsti medžius, juos atsodinant nurodytoje kitoje vietoje. Atrodo, procesas įprastas, juk viskas reglamentuota, yra įstatymai, numatyti mokesčiai už kiekvieną medį ir t.t.  Dar daugiau, ar žinojote, kad planavimo įstatymai numato, jog planuojant naujas teritorijas priklausomai nuo ju paskirties 10-25% sklypu ploto turi būti apsodinti želdiniais? Leiskite užduoti kelis klausimus: ar viso šito yra griežtai laikomasi? Ar pastebėjote prie naujų namų kvartalų, ar gamybos cechų, parduotuvių taip gausiai pasodintus medžius ar parką? Ar manote, kad nukirtus rankomis neapglėbiamą medį ir sumokėjus mokestį už leidimą yra atsodinamas nors kelių metrų selektyvinis ir miesto aplinkai tinkamas augalas, o ne vargšelis iš pamiškes? 

Nesu girdėjęs, kad objektas būtų nepriimtas eksploatuoti dėl neįvykdytų apželdinimo reikalavimų, tačiau juk pagal įstatymus privalo būti atskiras projektas, kuriame nurodyti augalai ir pagal jį įvykdytas tinkamas apsodinimas. 

Blogiausia, kad miestas neturi parkų ir želdinių plėtros specialaus plano ar kitokio strateginio dokumento, nurodančio, kokius medžius mieste reikėtų sodinti, kokie yra rekomenduojami kaip labiausiai tinkami medžiai uostamiesčiui, kokiose teritorijose numatoma želdinių plėtra, parkai. 

Štai atvejis: „Lietuvos geležinkeliai“ vietoje plečiamo kelyno pasiūlė pasodinti keletos hektarų parką vietoje, kurią nurodytų miesto valdžia. „Mes neturime tokių vietų“ – toks nuskambejo atsakymas.  Mūsų mieste per daug žaliųjų plotų? Kuris klaipėdietis galėtų su tokia šventvagiška mintim sutikti. Manau, kad aplinka, kurioje mes gyvename nėra antraeilis dalykas ir jos kokybė nulemia, kodėl ir kur mes renkamės gyvenamąją vietą. Norėtųsi, kad žmonės, kurių pareiga prižiūrėti ir planuoti miestą nepamirštu to. Daugelyje atvejų tereikia atlikti pareigą ir išsireikalauti, kad statytojai įvykdytų tai, ką numato įstatymai, kad nebesikartotų tokie apmaudūs kuriozai, kaip  prie „Švyturio Arenos“ pasodintų klevų pirkimo atvejis: pirkome brangius, retus ir gražius, už pusę milijono, o pasak VE straipsnio nusipirkom  pigia "kinietišką kopiją". 

Ruoškite dviračius vasarai ir sodinukus pavasariui…

 

 

Komentarai

koment.