Algirdas Grublys. MŪSŲ GINKLAI – PASIRYŽIMAS IR VIENYBĖ

Šiandien, net dokumentiniai vaizdo kadrai, sunkiai priverčia  tradicinės Jūrų šventės svečius patikėti, kad prieš du dešimtmečius įsimintinomis sausio dienomis gražuolė Liepų gatvė buvo užtverta trijų eilių sunkiosios technikos, sunkvežimių ir autobusų barikadomis. Degė laužai, dieną ir naktį budėjo tūkstantinės žmonių minios. Čia rodėme pasauliui naują pasipriešinimo imperijai ginklą – Tautos  pasiryžimą ir vienybę.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pažadino visus. 1988-ųjų vasarą tūkstantinės minios išėjo į gatves pareikšdami visiems: MES TAIP GYVENTI NEBENORIME. Partizanų, tremtinių, laisvės kovotojų dvasia auklėtų patriotų dėka „DAINUOJANTI REVOLIUCIJA„ pažadino ilgus metus sovietinės santvarkos rėmuose augintą kartą naujam laisvės siekiui, kurį įprasmino Baltijos kelias. Pirmąją beginklės kovos pergalę vainikavo Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo Kovo 11 dienos AKTAS DĖL NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS ATSTATYMO.

Kovo dienomis kai šalies sostinėje vyko valstybinės valdžios ir valdymo sistemos kūrimo procesas, nuo centro nutolusiems regionams, daugelį sprendimų teko priimti savarankiškai. Klaipėdoje stebint gausybės sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų ir kariškių reakciją realybė bylojo: savo iškovojimus teks ginti. Nuo kovo 16-os Klaipėdos Sąjūdžio taryba į savo būstinę Liepų gatvėje pradėjo kviesti savanorius registruotis galimai tarnybai krašto ir valstybės sienos apsaugos  formuotėse. Entuziazmo ir pasiryžimo buvo daug. Gudrumu iš tuometinio Civilinės gynybos štabo buvo gauta kariška uniforma kuri per parą iš sovietinės tapo lietuviška. Moterys persiuvo sagas, metalo meistrai pagamino Vyčio kryžius ir kitą atributiką. Po dienos, kovo 18 d., į Panemunę atvyko uniformuoti Klaipėdos savanorių būrio vyrai. Šis mūsų žingsnis buvo vertinamas prieštaringai, vadinamas net provokacija. Bet nuo Lietuvos Respublikos sieną žyminčio ženklo nuėmę rusiškas ir TSR priklausomumą žyminčias raides, pranešėme sovietinei Kaliningrado pusei – mūsų ryžtas kurti savo valstybę aiškiai atsiribojant nuo sovietinės sistemos yra tikras ir realus.

Bet imperija tuoj ėmė rodyti savo dantis. Jau ankstyvą kovo 22 rytą Klaipėdos gatvėse pradėjo važinėti šarvuočiai ir vaikščioti ginkluoti sovietinės armijos patruliai. Įgulos vadas leido sau kreiptis į tuometinės milicijos vadovus su prašymu skirti pareigūnus bendram patruliavimui. Per vasarą sovietinio pavaldumo įmonėse taip vadinamų darbininkų draugovių pagrindu skubiai susikūrė Jedinstvos smogiamieji būriai, atsirado alternatyvi miesto prokuratūra, atgimė SSKP, laikraštis „Sovetskaja Klaipeda “, karinio dalinio teritorijoje transliacijas pradėjo sava televizija. Propagandos skatinami į mitingus Vasaros estradoje išėjo rusakalbiai gyventojai. Tuomečiai KGB analitikai teigė – „Klaipėdos išlaikymas mūsų rankose, kaip vienintelio Lietuvos  jūrų uosto, leis mums subalansuoti Sąjungai pavojingą situaciją ir esant reikalui daryti Lietuvai įtaką mums reikalinga kryptimi“. Tuometinio Krašto apsaugos departamento Klaipėdos zonos pareigūnai ir miesto vadovai bendruose pasitarimuose aiškiai pamatė  galimų konfliktų kontūrus – bus stengiamasi suskaldyti miesto bendruomenę konfliktais nacionaliniu pagrindu. Tad visos jėgos buvo mestos santarvės išsaugojimui ir įvairių tautybių gyventojų bendruomenių vienijimui.

90-ųjų rugpjūtis Klaipėdoje tapo antruoju  vienybės ir pasiryžimo išbandymu. Rugpjūčio 20 d. Klaipėdos miesto tarybos prezidiumas paskelbė nutarimą dėl paminklų  tuometinėse Lenino  ir  Pergalės aikštėse nukėlimo. Priešiškų jėgų reakcija buvo momentinė. Sekančią dieną nuo 17 val. prasidėjo piketas  prie merijos, kariškiai ir civiliai vadovaujami pasienio vado pav. politiniams reikalams pulk. Titovo  įsiveržė į pastatą su reikalavimais atšaukti nutarimą. Tą pačią naktį  neišaiškinti vandalai, galimai KGB arba sovietinių karinių struktūrų provokatoriai, karių kapinėse, specialiais dažais apliejo paminklus. Filmuota įvykio medžiaga ir nuotraukos nedelsiant pasirodė sąjunginėje  propagandinėje žiniasklaidoje. Provokacijos faktą paliudijo tai, kad kariškiai ilgą laiką saugojo ir sąmoningai neleido miesto komunalinio ūkio tarnyboms pašalinti vandalizmo pėdsakų. Rugpjūčio 22 d. prie sovietinių  aikštėse prie sovietinių stabų atsirado  sargybos postai su dviem šarvuočiais ir ginkluotais kariškiais. Vakare įvyko „Jedinstvos“ organizuotas  masinis mitingas, kuriame dalyvavo ir uniformuoti kariškiai. Siekiant  išvengti provokacijų Sąjūdžio žmonės tą patį vakarą į gatves šalia policininkų  išsiuntė civilius apsirengusius savanorius su viena užduotimi: stebėti ir daryti viską, kad nebūtų susidūrimų ir provokacijų.  Miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas   pradėjo nuolatines derybas su sovietų kariuomenės įgulos ir „jedinstvininkų „ vadais akcentuodamas susilaikymo susikaupimo ir santarvės principus, užkertant  kelius galimam kraujo praliejimui. 

Tik dabar žinome kad, rugpjūčio 29d. Maskvoje buvo išleistas slaptas SSKP CK sekretoriato nutarimas „Sukoordinuoti SSSR prokuratūros, VRM ,KGB ir SSSR Aukščiausiojo teismo veiklą ir pasiųsti į Lietuvą greitojo reagavimo operatyvinę grupę“ . Net nežinant to dokumento turinio, jo įtaka mieste pasijuto iškart. Sovietų karinių dalinių vadai ėmė dar stipriau didinti politinę įtampą .Kai kurių įmonių vadovai pradėjo ignoruoti pasitarimus miesto ūkinės veiklos klausimais . Iš rajono gyventojų atėjo pranešimai, kad regiono vietose pasirodė kariškiai ,ieškantys ruožų, kuriais ėjo prieškario Lietuvos ir Vokietijos siena ir vietų kur stovėjo užkardos. Mūsų žmonės iš dislokuotos divizijos vidaus pranešė jog vedami mokymai ir ruošiamos šturmo grupės .Nesislapstant, vėlyvais vakarais teritorijoje prie dviračių treko, jie  treniruojasi kaip atakuoti ir veikti mieste. Jaunųjų skautų organizuoti stebėjimai faktus patvirtino. Įgulos vadovybė rugsėjo 6 d. išleido papildomą įsakymą dėl paminklų apsaugos stiprinimo. Į merijos pusę nukrypsta jau 4 šarvuočių kulkosvaidžių vamzdžiai. Nepranešus miesto vadovams įžūliai karių grandinėmis užtvėrus pagrindinę miesto gatvę ir aikštę, buvo demonstratyviai organizuotas lapkričio 7d. sovietinės kariuomenės paradas.Rusakalbė visuomenės dalis ir jų gamyklų kolektyvai surengia viešą demonstraciją, kurią kartu su kariškiais „nuo nacionalistų išpuolių“ saugojo maskuojančiomis uniformomis apsirengę ir kariškomis radijo ryšio priemonėmis apsikarstę trys dešimtys „Jedinstvos“ smogikų. Pirmomis rugsėjo dienomis pasiekė dar neramesnė žinia jog į desantinius laivus kraunama technika ir jūrų pėstininkai, kurie ruošiami permetimui į Klaipėdą. Išties, netrukus mieste pasirodė kariškiai, kurių uniforma skyrėsi nuo vietinio garnizono kariškių uniformos. Vėliau pasitvirtino faktas, kad į miestą iš Baltijsko atvežti specialios paskirties jūrų pėstininkų kariai. Na ir paskutinį signalą, kad konfliktų galime neišvengti gruodžio 20 d. į meriją atsiuntė tuometis generolas I.Černych. Jis pranešė, kad nuo gruodžio 19 d. savo, kaip Klaipėdos įgulos vado, įsakymu Klaipėdos mieste įveda ypatingą režimą .Pradeda ginkluotų kariškių patruliavimą, suteikiant patruliams teisę suiminėti LR piliečius savo nuožiūra .Apie šį įsakymą su C. Norkumi išsiuntėme telegramas Atkuriamojo Seimo pirmininkui V.Lansbergiui ir KAD generaliniam direktoriui A. Butkevičiui. Praktiškai nuo tos dienos mieste buvo įvesta karinė padėtis ir situacija reikalavo kitokių sprendimų. Gatvėse greta vaikščiojo uniformuoti Lietuvos valstybės pasieniečiai, KAD tarnautojai, muitininkai ir ginkluoti sovietinių karių patruliai. Kiekvienu metu, ir dėl pasakytos replikos, ir dėl prasilenkiant netyčia kliudytos alkūnės galėjo kilti konfliktas su neaiškia baigtimi. Gal šiandien tokie matymai atrodo juokingi, tačiau tada priešiškos jėgos tiesiog to ir laukė. Miestiečių mūsų savanorių ir pareigūnų garbei ir šis taikaus pasipriešinimo egzaminas buvo išlaikytas.

Kasdien įtampa stiprėjo vis labiau. Iš Vilniaus nuolat pasiekdavo neramios naujienos apie naujas provokacijas ir pastatų užėmimus . Delsti ir kažko laukti nebebuvo galima. Gruodžio 20d. vakare į slaptą pasitarimą 7-osios vidurinės mokykloje kartu su tuometiniu KAD Klaipėdos zonos vadu Ciriliu Norkumi pakvietėme KAD pareigūną  Romualdą Dubicką, miesto vicemerą ir skautų bendruomenės vadą Rimantą Ulevičių, Termtinių sąjungos pirmininką Juozą Martyšių, Žemaitijos partizanų autoritetą B.Trakymą, sąjūdiečius: gydytoją Vaclovą Mikulskį, Algimantą Jucį, Gintarą Tomkų, Raimundą Praleiką, Egidijų Japertą ir Darbininkų sąjungos atstovą Kęstutį Miniotą. Pasitarimo tikslas – įkurti organizacinę grupę, kuri atsakingai koordinuotų įvairių visuomenės grupių veiksmus ir kryptingai dirbtų organizuojant galimą miesto gynimą konflikto metu. Tariantis iškilo būtinybė galvoti ir apie galimą kovą už laisvę naujos okupacijos sąlygomis. Bendru sutarimu buvo įkurtas KAD miesto gynybos komitetas iškėlęs sau  du uždavinius: 

1.Miesto svarbių objektų gynimas ir pasipriešinimo organizavimas

2.Pasipriešinimo organizavimas pogrindyje. 

Kiekvienas narys gavo asmenines užduotis. Politiniai kaliniai ir tremtiniai per trumpą laiką parengė konspiracinius butus ir svarbių dokumentų saugojimo slaptavietės. Gydytojai paruošė ligonines ir parinko patikimus kolegas, galimai būtinai medicininei pagalbai. Įvairiose vietose paslėpta 15 tonų „Ryto“ spaustuvės popieriaus. Surinktas reikiamas spaustuvinis rinkinys leidybai pogrindžio sąlygomis. Atrinkti savanorių būrių vadovai ir pradėti rengti galimo pasipriešinimo planai. Su miesto meru P.Vasiliausku ir miesto tarybos pirmininku V. Čepu sutarta, kad jie dirbs valstybinį darbą, organizuos informacinį ryšį su Seimo vadovybe ir  Vyriausybe, ves derybas su sovietų kariškiais. Krašto apsaugos departamento Klaipėdos zonos vadas, tuo pačiu ir miesto gynybos komiteto vadas Cirilis Norkus koordinuos visų jėgos struktūrų veiklą, dirbs su regiono struktūromis ir vadovybe Vilniuje. Aš, kaip štabo viršininkas, organizuosiu pilietinio pasipriešinimo akcijas, budėjimus prie svarbių objektų, koordinuosiu viso komiteto organizacinę veiklą ir informacinį aprūpinimą. 

Miesto ir laisvės gynimas. Tai buvo šaltos ir kupinos nerimo, susitelkimo ir laukimo, nuoseklaus darbo ir kartais fizinės kančios reikalavusios dienos ir naktys. Gruodžio gale štabo organizacinė dalis įsikūrė viename Sąjūdžio būstinės kabinete. Nuolatinį budėjimą pradėję paskirtieji Šaulių sąjungos budėtojai rūpinosi apsauga ir ryšiais. Tai pastebėjo ir mūsų oponentai. Sausio 4d. apie 19 val. H. Manto gatvėje, šalia Sąjūdžio būstinės buvo organizuotas provokacinis demaršas. Privažiavo ir sustojo du sunkvežimiai pilni automatais ir šalmais ginkluotų kariškių. Iššokę iš automobilio sustojo dviem eilėmis dalinai užblokuodami eismą ir prieigas prie pastato. Tačiau nesulaukę piliečių reakcijos ir prastovėję apie 40 minučių, sulipo į sunkvežimius ir išvažiavo. 

Prasidėjus sausio pradžios įvykiams Vilniuje, sausio 9d, pradėjome organizuotus budėjimas trijuose svarbiausiuose miesto objektuose. Pagrindiniu pasipriešinimo tašku pasirinkome miesto merijos pastatą Liepų gatvėje. Šioje gatvėje gretimai stovi paštas, Sąjūdžio būstinė, prokuratūra, bankas ir kiti svarbūs objektai. Mūsų skaičiavimu į čia galimai ir buvo nukreiptas konflikto židinys, nes prieigose nuolat manevruodavo kariškiai, čia mitinguose Nepriklausomybės akto atšaukimo  reikalaudavo „jedinstvininkai“ ,ton pusėn buvo nukreipti keturių netoliese  nuolat stovinčių šarvuočių kulkosvaidžiai. Padedant miesto įmonėms merija iš dviejų pusių uždarė gatvę ir prieigas, trijų eilių barikadomis iš autobusų, sunkvežimių ir kitos ratinės technikos. Praktiškai ją galima buvo įveikti tik naudojant tankus. Gaisrininkai su savo technika blokavo galinį pastato įėjimą. Budintį gynėjų būrį sudarė savanoriai-žaliaraiščiai, šaulių sąjungos nariai, skautai ir savanoriai merijos darbuotojai. Atsakingu už gynybos plano vykdymą ir merijos likimą buvo paskirtas Rimantas Ulevičius. Čia buvo vieta kurioje buvo nuspręsta organizuoti realų pasipriešinimą įsiveržus kariškiams. Buvo sukaupti „Molotovo kokteiliai“, gynėjai turėjo asmenines savigynos priemones, buvo ir medžioklinių šautuvų. Sausio vienuoliktąją išklausę maldą ir davę priesaiką kovoti iki galo, pastato gynėjai jau tik pagal būtinumą trumpam palikdavo pastatą.

Antras objektas – Savivaldybės tarybos pastatas Vilties gatvėje. Čia jau vieną kartą, galimai treniruotės tikslais buvo įsiveržę sovietiniai kariškiai, kurie nieko nelietę pasišalino  Todėl čia budėjo etatiniai KAD Klaipėdos zonos ir Klaipėdos pasienio rinktinės pareigūnai kartu su miesto tarybos nariais. Atsakingas už gynybos plano vykdymą buvo KAD etatinis darbuotojas Romualdas Dubickas.

Trečias objektas – Girulių televizijos bokštas. Pirminiuose planuose jo aktyvaus gynimo nebuvo numatyta. Tad buvo palaikomas tik informacinis ryšys. Tačiau, sausio 13-ąją, po įvykių Vilniuje, jis tapo bene svarbiausiu objektu. Centro darbuotojai ir gynėjai pastato viduje per trumpą laiką sukonstravo ir sumontavo tokią beginklio pasipriešinimo ir spąstų sistemą, galimiems užpuolikams, nuo kurios budėjimų metu daugiau reikėjo saugoti savus. Neatsargiai laiptų sistemose paliesta svirtelė, jai suveikus, būtų sukėlusi nenusakomas pasekmes. Sausio 14 d. gavome nurodymą, kad Girulių centre yra vienintelis šalyje televizijos siųstuvas, kurį galima panaudoti organizuojant televizijos laidas Vilniuje. Jį būtina saugiai atgabenti į Seimą. Ši užduotis tapo tų dienų svarbiausia gynybos štabo užduotimi. Aplenkiant įvairius kliuvinius ir gudraujant pavyko įvykdyti sėkmingai. Sausio 16d. Seimo rūmuose perdavėme Seimo vicepirmininkui Kazimierui Motiekai ir televizijos specialistams.

Atskleisdamas nuolat augančią įtampą mieste, pasiruošimą miesto gynimui ir jo organizavimo darbus siekiu paneigti kas kart atsirandančias kalbas, kad valstybės likimas sprendėsi tik sostinėje. Taip. Prie Vilniaus televizijos bokšto Lietuva sumokėjo milžinišką kainą – laisvės trokštančių žmonių gyvybėmis, tačiau aukų būtų buvę kur kas daugiau, jei ne Lietuvos žmonių pasiryžimas ir pasauliui parodyta neregėta vienybė. Klaipėdiečiai miesto gynėjai gerai prisimena, kad nuo tos akimirkos kai nutilo televizijos diktorės Eglės Bučelytės balsas ir užgeso televizorių ekranai, per dvi valandas Liepų gatvėje prigūžėjo tiek žmonių, kad vietomis tiesiog buvo neįmanoma praeiti. Čia niekas nebuvo garantuotas kad laimėsime, tačiau visi suprato kas laukia jei pralaimėsime. Suprato, bet neišsigando, nepabėgo ir išgelbėjo savo valstybę.

Laisvės ginklai – pasiryžimas ir vienybė ne metalas. Jie nerūdija. Paženklinti žuvusiųjų krauju primena visų šalia buvusių ir jau išėjusių sausio bendražygių atminimą. Turėkime optimizmo ir būkime vieningi šiandien: apgintos ir išsaugotos Lietuvos valstybės sunkmečiu .                                  

Algirdas Grublys

 

(Kalba pasakyta 2012m sausio 12d.LR Seimo  Kovo 11-osios salėje, 1990-1991 m Lietuvos valstybės gynėjų minėjime „Atmintis gyva“ )

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

koment.