Julius Radauskas. PREKYBA TEISINGUMU

Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie teisingumą (ar jo nebuvimą) Lietuvoje. Dažniausiai apie tai, kad jis nupirktas, kad teisus tas kuris turi daugiau pinigų, įtakos, ar šiaip garsią pavardę. Nors daugiausiai diskusijų sukėlė ir vis dar kelia viena, visus Lietuvos žmones sukrėtusi ir palietusi istorija, kuri atidengė daugybę skylių Lietuvos teisinėje sistemoje ir iš postų vertė ne vieną pareigūną, reikėtų nepamiršti paprastesnių atvejų, kurie mano akimis kelia ne mažesnę grėsmę Lietuvos valstybei. Grėsmę kelia todėl, kad jų daug, bet į juos dažnai pažiūrima pro pirštus, nes istorijos kurios nesibaigia tragiškai, ne tokios įdomios žiniasklaidai, jos nesukelia tokio ažiotažo ir teismuose būna sprendžiamos tyliai, be žurnalistų ir prie teismo salės besibūriuojančių visuomenininkų, nors priimami sprendimai kartais prasilenkia ne tik su teisingumo sąvoka, bet ir su elementaria logika.

Bet apie viską nuo pradžių. Mintis parašyti apie šį sopulį kilo neseniai Klaipėdos dienraščiuose perskaičius apie teismo nutartį žinomų verslininkų sūnaus byloje, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas neblaivus, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, prieš tai baustas 37 kartus už KET pažeidimus ir baudų nemokėjęs, padarė avariją, kurios metu nuvertė ant Pilies tilto buvusius tris apšvietimo stulpus ir sugadino šaligatvį. Įvykio vietoje, atvykus policijos pareigūnams, kaltininkas gynėsi vairavęs automobilį, rodė kito asmens vairuotojo pažymėjimą ir kaltę vertė jam, nors to asmens įvykio vietoje net nebuvo. Padaryta žala miestui – apie 7,5 tūkst. litų, bet teismas savo nutartyje neįpareigojo avarijos kaltininko jos atlyginti, o dėl žalos atlyginimo nurodė savivaldybei kreiptis į teismą privačia tvarka. Taigi už tokį eismo įvykį, su krūva aplinkybių, šaukte šaukiančių, kad turėtų būti skirta maksimali bausmė, Klaipėdos apylinkės teismas jaunuoliui skyrė 5,3 tūkst. litų bauda ir…. viskas. Teismui šis įvykis nepasirodė toks už kurį reikėtų atimti teisę vairuoti bent vienai dienai. Aišku, reikia nepamiršti, kad avarijos kaltininkas įvykio metu ir taip neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nes dar nebuvo iš naujo išlaikęs vairavimo egzamino po to, kai jam baigėsi vairuotojo pažymėjimo atėmimo laikotarpis. Remiantis tokia teismo nutartimi, susimokėjus skirtą baudą, jam nekils jokių kliūčių išsilaikyti vairavimo egzaminą ir toliau skraidyti Klaipėdos gatvėmis, keliant grėsmę aplinkiniams. Nejaugi turi įvykti tokia tragedija, kaip Vilniuje, kai neaišku ko užvartojęs jaunuolis lėkdamas beprotišku greičiu užmušė kitą jauną vyrą ir kūdikį, kad teismui vairuotojas pasirodytų vertas griežtos bausmės? 

Vis dėl to mano pasipiktinimą sukėlė ne tai, kad aprašytame įvykyje buvo pritaikyta ne pakankamai griežta bausmė, galutinė bausmė dar neaiški, nes Klaipėdos policija apskundė šią teismo nutartį ir aukštesnės instancijos teismai gali paskirti kitokią (tikiuosi griežtesnę) nuobaudą. Aišku, kol bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas, lieka galioti Klaipėdos apylinkės teismo nutartis. Iš tikrųjų pikta man dėl to, kad prieš daugiau nei metus, mano žmona, lyjant lietui bandydama išvengti susidūrimo su netikėtai prieš ją pristabdžiusiu automobiliu, brūkštelėjo jam šoną ir nuvažiavo, nes kontaktas buvo toks silpnas, kad ji to net nepastebėjo. Bet tai pastebėjo nukentėjusioji vairuotoja, todėl kreipėsi į policiją, kuri operatyviai surado mano žmoną ir iškvietė ją pasiaiškinti. Mano žmona pripažino savo kaltę, bet tiesiog tuo metu to nepastebėjusi, todėl ir nuvažiavusi. Ji buvo visiškai blaivi (tuo metu buvo žindanti motina), per savo kelis metus vairavimo stažo, buvo bausta vieną kartą ir nuo baudos jau buvo praėję daugiau nei metai. Nukentėjusiam automobiliui padarytos žalos vertinti pats negalėčiau, bet įvertino draudimas, atsiuntęs mums sąskaitą – 400 litų, o kai teismui buvo pateiktos nuotraukos su nubrauktu automobilio šonu, teisėja prašė parodyti kur yra įbrėžimas, nes jo nesimato. Žodžiu už tokį įvykį, įvertinus visas aplinkybes, tas pats Klaipėdos apylinkės teismas, aukščiau aprašyto autoįvykio kaltininkui skyręs tik piniginę baudą, mano žmonai skyrė „mažesnę nei minimalią“ – 1 tūkstančio litų baudą ir….. atėmė teisę vairuoti dvejiems metams. Taip išeina, kad  žindanti motina, neturinti galiojančių nuobaudų ir dėl žioplumo, neatidumo ar neapdairumo padariusi smulkų autoįvykį, kurio metu nekilo reali grėsmė nei vienam eismo dalyviui, yra pavojingesnė už piktybinį KET pažeidėją, kuris neblaivus padarė tokią avariją, kurios metu vietoj trijų apšvietimų stulpų galėjo nuskinti tris žmones. Sužinojęs teismo sprendimą, žmonai sakiau, kad už žioplumą irgi reikia susimokėti, todėl nekilo net minties jo skųsti. Iš tiesų ką čia ir skųsi, jei tikrai padarei nusižengimą? Bet kai bauda už žioplumą yra didesnė, negu už ne pirmą piktybinį chuliganizmo kelyje atvejį (manau piniginė bauda už tokį nusižengimą yra mažesnė bausmė, nei teisių atėmimas mano žmonos atveju), tai priverčia susimąstyti, ar teisinga mano pasaulėžiūra? Juolab, kad internetinėje erdvėje nesunku rasti panašių istorijų, kurių herojai taipogi nepastebėję kitam automobiliui padarytos žalos dingo iš įvykio vietos ir už tai buvo nubausti 150 litų baudomis, o apie teisių atėmimą nebuvo nei kalbos. Tiesa, visagalis google`as pažymi, kad vienas pažeidėjas – žymus muzikantas, kitas – turtingas verslininkas ir pan. Vienas veikėjas (vieno nušalinto prezidento žentas) už KET pažeidimus buvo baustas 31 kartą, bet už tai, kad leistiną greitį viršijo apie 70 km/h, buvo nubaustas 1,5 tūkst. litų bauda ir teisės vairuoti atėmimu trims mėnesiams. Jis matyt irgi mažesnė grėsmė visuomenei, nei mano žmona. Nors šiuo atveju, tokios baudos numatytos įstatymo, tad čia būtų klausimas ne dėl teismo priimto spendimo, o dėl įstatyme numatytos bausmės adekvatumo. O kad mano žmona tikrai grėsmė visuomenei mes supratome, kai po metų, ATPK numatyta tvarka, kreipėmės į teismą su prašymu sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą per pusę. Apylinkės teismas prašymą tenkino, bet tada jau kelių policija surašė apeliaciją ir apskundė tokį teismo sprendimą. Motyvacija: „Administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Tuo pačiu įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą, išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su asmeniniu komfortu. Teismas nenurodė kažkokių tai išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis sutrumpino teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.“. Va taip va, tai, kad mano žmona turi 1,5 metų amžiaus vaiką, kurį reikia kas rytą vežti į darželį ir dirba kelių pardavimo salonų esančių Klaipėdoje, Kretingoje, Mažeikiuose ir Šilalėje koordinatore ir ji per savaitę bent po kartą į tuos miestus turi važiuoti dėl darbo, nėra kažkokios tai išskirtinės aplinkybės, dėl kurių reiktų trumpinti terminą, todėl, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, jai vairuotojo pažymėjimo nereikia grąžinti anksčiau laiko. Bet kur kas didesnius nusižengimus padariusiems daugkartiniams KET pažeidėjams pakanka piniginių baudų, nes jie, matyt, kelia mažesnę grėsmę visuomenei ir gali sau toliau Lietuvos keliuose daryti nesąmones. Grįžtant prie mano žmonos istorijos, Klaipėdos apygardos teismas priėmė policijos apeliaciją ir mūsų atsakymą į apeliaciją ir…. nepriėmė sprendimo per įstatyme nurodytą 30 dienų terminą, o perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris ją nagrinės ko gero iki tol, kol pasibaigs teisės vairuoti atėmimo terminas mano žmonai. Teisingumo girnos sukasi lėtai ir ne visada į „teisingą“ pusę.

Grįžtant prie rašinio pradžioje išsakytos minties, kad panašūs atvejai kelia grėsmę Lietuvos valstybei, tai rašydamas turėjau galvoje, kad dėl kai kurių pastarųjų metų įvykių pasitikėjimas tvarką ir teisingumą turinčiomis užtikrinti institucijomis ir taip krito. Kiekviena panaši situacija sukelia papildomų neigiamų emocijų visuomenėje ir tampa dar vienu akstinu į teisingumą žiūrėti kiekvienam per savo prizmę, interpretuojant įstatymus ir teismų sprendimus savaip. Didesnėse bylose, neadekvatūs teismų sprendimai, gali ateityje tapti įrankiu advokatams, nes būtų sukuriami precedentai, kuriais remiantis, nusižengę įstatymui asmenys, gali išvengti realių bausmių ir išsisukti tik sumokėję pinigines baudas. Kurios nėra efektyvi poveikio priemonė tiems, kurie pinigų turi ir galvoja, kad teisingumą galima nusipirkti. Tuo tarpu žmonės neturintys pakankamai pinigų brangiems advokatams, kyšiams ar kitokios įtakos darymui, būna baudžiami vairuotojų pažymėjimų atėmimu, paromis areštinėje, automobilių konfiskavimu ar kitokiomis nepiniginėmis bausmėmis, priklausomai nuo padaryto nusižengimo, ir matydami tokią prekybą teisingumu, yra varomi į neviltį, bei praranda bet kokį tikėjimą savo valstybe ir jos sugebėjimu vienodai rūpintis visais gyventojais. Socialinė atskirtis didėja, įtampos visuomenėje kyla, o sudėjus visas kitas problemas, kurių Lietuvoje netrūksta, gauname didžiulę, valdžia nepatenkintą minią. Tiesa, kol kas ji nėra vieninga ir atskiromis grupelėmis kovoja savo kovą – kas prie Klaipėdos apylinkės teismo, kas prie Vilniaus savivaldybės, kas Klonio gatvėje. Nesiimsiu spręsti, kurios grupelės teisios, o kurios ne, bet vien tai, kad vis daugiau žmonių teisingumo su bendraminčiais ieško gatvėje protestuodami prieš vieną ar kitą teismo sprendimą, parodo, kad pas mus labai daug problemų susijusių su teisėsauga. Panašu, kad visa valstybė sėdi ant parako statinės, o procesų, nuo kurių gali įsižiebti ją uždegsiantis degtukas, vyksta tikrai ne vienas. 

 

http://radauskas.lt

Komentarai

koment.