Gintaras Steponavičius. Kas laukia Lietuvos švietimo naujais mokslo metais

 

Naujų mokslo metų išvakarėse įprasta pažvelgti į tai, kokie pokyčiai laukia mokinių, tėvų ir pedagogų. Prisipažinsiu – pasidalinti mintimis apie artimiausias perspektyvas paskatino keli pastarųjų dienų Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ir Vyriausybės sprendimai, o  taip pat – rugpjūčio 27 d. vykusi visos Lietuvos švietimo bendruomenės konferencija, skirta prof. Meilės Lukšienės šimtosioms gimimo metinėms ir naujų mokslo metų aktualijoms.
Šiomis dienomis neabejotinai svarbiausia Geroji žinia yra Vyriausybės politinė valia 2014 metais švietimui palikti lėšas, kurios mažėja mažėjant mokinių skaičiui. Tai dar turės būti įtvirtinta kitų metų valstybės biudžete, bet maždaug 67 milijonų litų palikimas tikriausiai leis sumažinti daugelį įtampų ir bent iš dalies spręsti jautriausias problemas.
Kokias kaimo mokyklas gelbės?
Vyriausybė priėmė du nutarimus dėl Mokinio krepšelio bei mokyklų tinklo taisyklių pakeitimo, kurie brėžia kryptį, kaip bus paskirstomos papildomos lėšos. Verta į šiuos sprendimus pažvelgti giliau, juolab kad viešai ir plačiai paskleista žinia, jog tokie sprendimai padės išgelbėti 150 mažų kaimo mokyklų. 
Šiuo metu veikia podaugiau nei 400 kaimo (pradinių ir pagrindinių) mokyklų, kuriose besimokančiųjų skaičius paprastai neviršija 100. Deja, Vyriausybės sprendimai šių sunkiausioje padėtyje esančių mokyklų nepalies – vienam mokiniui skiriamos lėšos išlieka tokios pačios, kaip ir anksčiau. 
Tuo tarpu gana ženkliai yra didinami kaimiškose vietovėse veikiančių vidurinių mokyklų 9-12-tų klasių moksleivių finansavimo koeficientai. Kitaip tariant, Vyriausybės sprendimais realiai padedama tik mažiau nei 100 kaimo vidurinių ir gimnazijų, nors šių mokyklų veikimas nekybo ant plauko – jose mokosi po 100-250 mokinių. 
Taip, papildomos lėšos vyresnių klasių moksleiviams leis kaimo mokykloms išlikti vidurinėmis arba net tapti gimnazijomis keleriems metams. Tačiau ilgus metus diegiamas principas „kuo mažesnis vaikas, tuo arčiau mokykla“ atidedamas į šoną. 
Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl Vyriausybė, priešaky su Švietimo ir mokslo ministerija, skleidžia tiesos neatitinkančią informaciją apie sprendimus, kurie neva padės išsaugoti 150 mažų kaimiškų mokyklų? Išgirdus šią viltingai skambančią žinią palengvėjimo atodūsį daugelyje nedidelių mokyklų netrukus pakeis nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių nuotaikos.
Tad dar liūdniau skamba priimtų sprendimų pavymui skleidžiama neteisybė tų „švietimiečių“ bendruomenių atžvilgiu, kurie tikėjosi, kad politikų žodžius lydės ir tai patvirtinantys sprendimai.
Pokyčiai – švietimo kokybės sąskaita
Verta atkreipti dėmesį, kad iš principo kilnus siekis palengvinti kaimiškų vidurinių mokyklų dalią atsilieps ugdymo kokybei. Mažinami reikalavimai vidurinėms ir gimnazijoms iki vienos 11 klasės kaimiškose vietovėse reiškia, kad vyresnių klasių moksleiviai turės mažiau pasirenkamų dalykų, o tai gali neigiamai atsiliepti tokias mokyklas baigiantiems jaunuoliams – laikant egzaminus ir ruošiantis stojimui į aukštąsias mokyklas.
Papildomos lėšos bus skiriamos visų pirma tiems rajonams, kurie vengė dar socialdemokratų sumanyto mokyklų tinklo pertvarkymo.
Reikia pastebėti, kad socialdemokratų daugiau nei prieš dešimtmetį pradėta mokyklų tinklo pertvarka vyko sunkiai ir turėtų pasibaigti 2015 metais, kaip tai numato galiojantis Švietimo įstatymas. Didžioji dalis savivaldybių jau užbaigė tinklo pertvarką arba jau yra priėmusios sprendimus dėl mokyklų tipų skirtingose (miestų ar rajonų) vietovėse. Ne vienoje savivaldybių kaimiškoje mokykloje nebeformuojamos 11 klasės, tačiau Vyriausybės patvirtinti pakeitimai vėl įžiebs naujas diskusijas dėl seniai sutartų klausimų.
Svarbu pažvelgti, kaip geografiškai pasiskirstys dešimtys milijonų lėšų, skiriamos padidinus 11-12 klasių mokinių koeficientus. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus rajone tokių mokyklų yra 21, Šalčininkų – 11, Kauno rajone – 10 mokyklų. Kitaip tariant, finansiškai bus apdovanotos tos savivaldybės, kurios sąmoningai delsė ir ilgus metus nepriėmė reikiamų sprendimų. Didžioji dalis iš 18 milijonų litų, skirtų kaimiškų vidurinių mokyklų vyresnių klasių moksleiviams, nukeliaus būtent šioms trims savivaldybėms.
Dar viena naujovė – krepšelio lėšų dalis, perskirstoma per savivaldybes, padidinama nuo 5-6 iki 6-7 procentų. Atitinkamai mažėja lėšos, tiesiogiai skiriamos mokyklai ir didėja savivaldybių vaidmuo bei įtaka papildomas lėšas perskirstyti kitoms švietimo įstaigoms. Nors skelbiama, kad mokinio krepšelis didėja 38 litais, bet iš ŠMM vadovybės girdime, kad šios papildomos lėšos bus skiriamos ne ugdymui finansuoti, o  pedagogų išeitinėms išmokoms ir mokymo reikmių įsiskolinimams padengti. Tai yra ne švietimo, o socialinė funkcija, ir turėtų būti finansuojama ne iš mokinio krepšelio lėšų, o iš kitų šaltinių. Pakeitimuose daugybė išimčių – mėginama atskirai reglamentuoti dešimtis specifinių atvejų, tačiau tai tik dar labiau iškraipo pačią principo „pinigai paskui mokinį“ idėją.
Liberalų pasiūlymai 
Idant dėstoma pozicija neatrodytų grindžiama vien kritika, štai keletas pasiūlymų – ką liberalai darytų sprendžiant aktualiausius švietimo finansavimo klausimus:
1. Proporcingai didintume visų kaimiškas mokyklas lankančių mokinių koeficientus – tiek pradinio, tiek pagrindinio, tiek vidurinio ugdymo pakopose.  
2. Didintume pedagogų uždarbio (R) koeficientus, kurie dėl sunkmečio nebuvo keisti 5 metus. Tuo tarpu daugelio pedagogų darbo stažas didėjo, daugelis turi aukštesnes kvalifikacines kategorijas.
3. Nuo 2014-ųjų pradžios didintume ikimokyklinio ugdymo krepšelį. Premjeras neseniai akcentavo būtinybę spręsti darželių trūkumo problemą, skatinant privačių darželių kūrimą. Deja, ikimokyklinukų krepšelio padidinimas nėra artimiausio laikotarpio ŠMM prioritetas.
4. Įdiegtume popamokinės veiklos finansavimą nacionaliniu mastu. Valstybės pažangos taryba siūlo diegti neformalaus ugdymo krepšelį, tam, regis, pritaria ir premjeras. Keturių savivaldybių, dalyvavusių diegiant bandomąjį modelį, rezultatai yra įspūdingi, tačiau ministerijos prioritetų sąraše vaikų popamokinis užimtumas nenumatytas. Tenka apgailestauti, kad nežinomybėje palikti vaikai, jų tėvai ir projektą įgyvendinusios savivaldybės.  
Trumpai tariant, švietimui numatytas lėšas siūlome skirti ne status quo išlaikyti ar trumpalaikiams sprendimams įgyvendinti, o žvilgsnį kreipti į ateitį ir investuoti į švietimo paslaugų įvairovę bei plėtrą tiek miestuose, tiek kaimuose.
Tikrieji šios Vyriausybės prioritetai 
Derėtų pripažinti, kad liūdnai nuteikia įspūdžiai iš metinės pedagogų konferencijos. Iš ministro lūpų skamba, kad nacionaliniai darbai ne tokie svarbūs, kaip pirmininkavimas ES. Nors visi puikiai žinome, kad Lietuvai pirmininkaujant faktiškai jokių ambicingų sprendimų švietimo srityje nėra, juolab kad švietimas priskiriamas nacionalinei valstybių, o ne ES kompetencijai. 
Užsimota stiprinti švietimo vadybą, tačiau žingsniai daromi visai priešinga kryptimi – ketinama atsisakyti ar peržiūrėti naują vadovų atrankos ir skyrimo tvarką, kuri eliminavo politikų įtaką atrenkant pretendentus vadovauti mokykloms. Tokiu būdu grįžtama atgal į tuos laikus, kai valdantieji į vadovų pareigas „sustatydavo“ sau artimus ir lojalius, bet nebūtinai gebančius siekti rezultatų autoritetingus lyderius.
Deklaruojama, kad bus imtasi daugybės mažų, bet neaišku ką švietimui duosiančių postūmių. Klausantis ministerijos vadovų pristatymų neapleido jausmas, kad vėl judame link formalaus ir biurokratizuoto švietimo reikalų tvarkymo, o tikrieji prioritetai paskęsta sraute techninių antraeilių dalykų. 
Tačiau pažvelkime į švietimo situaciją iš pozityviosios pusės. Čia gausu neabejingų, kūrybingų ir profesionalių žmonių, kurie nesižvalgydami į šalis darys tai, ką mėgsta ir sugeba – toliau ugdys mūsų vaikus ir patys tobulės kartu su jais. Pagaliau ir pastaruosius Vyriausybės sprendimus dar nevėlu pataisyti. To visiems ir palinkėčiau.  

Naujų mokslo metų išvakarėse įprasta pažvelgti į tai, kokie pokyčiai laukia mokinių, tėvų ir pedagogų. Prisipažinsiu – pasidalinti mintimis apie artimiausias perspektyvas paskatino keli pastarųjų dienų Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ir Vyriausybės sprendimai, o  taip pat – rugpjūčio 27 d. vykusi visos Lietuvos švietimo bendruomenės konferencija, skirta prof. Meilės Lukšienės šimtosioms gimimo metinėms ir naujų mokslo metų aktualijoms.

Šiomis dienomis neabejotinai svarbiausia Geroji žinia yra Vyriausybės politinė valia 2014 metais švietimui palikti lėšas, kurios mažėja mažėjant mokinių skaičiui. Tai dar turės būti įtvirtinta kitų metų valstybės biudžete, bet maždaug 67 milijonų litų palikimas tikriausiai leis sumažinti daugelį įtampų ir bent iš dalies spręsti jautriausias problemas.

Kokias kaimo mokyklas gelbės?

Vyriausybė priėmė du nutarimus dėl Mokinio krepšelio bei mokyklų tinklo taisyklių pakeitimo, kurie brėžia kryptį, kaip bus paskirstomos papildomos lėšos. Verta į šiuos sprendimus pažvelgti giliau, juolab kad viešai ir plačiai paskleista žinia, jog tokie sprendimai padės išgelbėti 150 mažų kaimo mokyklų. 

Šiuo metu veikia podaugiau nei 400 kaimo (pradinių ir pagrindinių) mokyklų, kuriose besimokančiųjų skaičius paprastai neviršija 100. Deja, Vyriausybės sprendimai šių sunkiausioje padėtyje esančių mokyklų nepalies – vienam mokiniui skiriamos lėšos išlieka tokios pačios, kaip ir anksčiau. 

Tuo tarpu gana ženkliai yra didinami kaimiškose vietovėse veikiančių vidurinių mokyklų 9-12-tų klasių moksleivių finansavimo koeficientai. Kitaip tariant, Vyriausybės sprendimais realiai padedama tik mažiau nei 100 kaimo vidurinių ir gimnazijų, nors šių mokyklų veikimas nekybo ant plauko – jose mokosi po 100-250 mokinių. 

Taip, papildomos lėšos vyresnių klasių moksleiviams leis kaimo mokykloms išlikti vidurinėmis arba net tapti gimnazijomis keleriems metams. Tačiau ilgus metus diegiamas principas „kuo mažesnis vaikas, tuo arčiau mokykla“ atidedamas į šoną. 

Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl Vyriausybė, priešaky su Švietimo ir mokslo ministerija, skleidžia tiesos neatitinkančią informaciją apie sprendimus, kurie neva padės išsaugoti 150 mažų kaimiškų mokyklų? Išgirdus šią viltingai skambančią žinią palengvėjimo atodūsį daugelyje nedidelių mokyklų netrukus pakeis nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių nuotaikos.

Tad dar liūdniau skamba priimtų sprendimų pavymui skleidžiama neteisybė tų „švietimiečių“ bendruomenių atžvilgiu, kurie tikėjosi, kad politikų žodžius lydės ir tai patvirtinantys sprendimai.

Pokyčiai – švietimo kokybės sąskaita

Verta atkreipti dėmesį, kad iš principo kilnus siekis palengvinti kaimiškų vidurinių mokyklų dalią atsilieps ugdymo kokybei. Mažinami reikalavimai vidurinėms ir gimnazijoms iki vienos 11 klasės kaimiškose vietovėse reiškia, kad vyresnių klasių moksleiviai turės mažiau pasirenkamų dalykų, o tai gali neigiamai atsiliepti tokias mokyklas baigiantiems jaunuoliams – laikant egzaminus ir ruošiantis stojimui į aukštąsias mokyklas.

Papildomos lėšos bus skiriamos visų pirma tiems rajonams, kurie vengė dar socialdemokratų sumanyto mokyklų tinklo pertvarkymo.

Reikia pastebėti, kad socialdemokratų daugiau nei prieš dešimtmetį pradėta mokyklų tinklo pertvarka vyko sunkiai ir turėtų pasibaigti 2015 metais, kaip tai numato galiojantis Švietimo įstatymas. Didžioji dalis savivaldybių jau užbaigė tinklo pertvarką arba jau yra priėmusios sprendimus dėl mokyklų tipų skirtingose (miestų ar rajonų) vietovėse. Ne vienoje savivaldybių kaimiškoje mokykloje nebeformuojamos 11 klasės, tačiau Vyriausybės patvirtinti pakeitimai vėl įžiebs naujas diskusijas dėl seniai sutartų klausimų.

Svarbu pažvelgti, kaip geografiškai pasiskirstys dešimtys milijonų lėšų, skiriamos padidinus 11-12 klasių mokinių koeficientus. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus rajone tokių mokyklų yra 21, Šalčininkų – 11, Kauno rajone – 10 mokyklų. Kitaip tariant, finansiškai bus apdovanotos tos savivaldybės, kurios sąmoningai delsė ir ilgus metus nepriėmė reikiamų sprendimų. Didžioji dalis iš 18 milijonų litų, skirtų kaimiškų vidurinių mokyklų vyresnių klasių moksleiviams, nukeliaus būtent šioms trims savivaldybėms.

Dar viena naujovė – krepšelio lėšų dalis, perskirstoma per savivaldybes, padidinama nuo 5-6 iki 6-7 procentų. Atitinkamai mažėja lėšos, tiesiogiai skiriamos mokyklai ir didėja savivaldybių vaidmuo bei įtaka papildomas lėšas perskirstyti kitoms švietimo įstaigoms. Nors skelbiama, kad mokinio krepšelis didėja 38 litais, bet iš ŠMM vadovybės girdime, kad šios papildomos lėšos bus skiriamos ne ugdymui finansuoti, o  pedagogų išeitinėms išmokoms ir mokymo reikmių įsiskolinimams padengti. Tai yra ne švietimo, o socialinė funkcija, ir turėtų būti finansuojama ne iš mokinio krepšelio lėšų, o iš kitų šaltinių. Pakeitimuose daugybė išimčių – mėginama atskirai reglamentuoti dešimtis specifinių atvejų, tačiau tai tik dar labiau iškraipo pačią principo „pinigai paskui mokinį“ idėją.

Liberalų pasiūlymai 

Idant dėstoma pozicija neatrodytų grindžiama vien kritika, štai keletas pasiūlymų – ką liberalai darytų sprendžiant aktualiausius švietimo finansavimo klausimus:

1. Proporcingai didintume visų kaimiškas mokyklas lankančių mokinių koeficientus – tiek pradinio, tiek pagrindinio, tiek vidurinio ugdymo pakopose.  

2. Didintume pedagogų uždarbio (R) koeficientus, kurie dėl sunkmečio nebuvo keisti 5 metus. Tuo tarpu daugelio pedagogų darbo stažas didėjo, daugelis turi aukštesnes kvalifikacines kategorijas.

3. Nuo 2014-ųjų pradžios didintume ikimokyklinio ugdymo krepšelį. Premjeras neseniai akcentavo būtinybę spręsti darželių trūkumo problemą, skatinant privačių darželių kūrimą. Deja, ikimokyklinukų krepšelio padidinimas nėra artimiausio laikotarpio ŠMM prioritetas.

4. Įdiegtume popamokinės veiklos finansavimą nacionaliniu mastu. Valstybės pažangos taryba siūlo diegti neformalaus ugdymo krepšelį, tam, regis, pritaria ir premjeras. Keturių savivaldybių, dalyvavusių diegiant bandomąjį modelį, rezultatai yra įspūdingi, tačiau ministerijos prioritetų sąraše vaikų popamokinis užimtumas nenumatytas. Tenka apgailestauti, kad nežinomybėje palikti vaikai, jų tėvai ir projektą įgyvendinusios savivaldybės.  

Trumpai tariant, švietimui numatytas lėšas siūlome skirti ne status quo išlaikyti ar trumpalaikiams sprendimams įgyvendinti, o žvilgsnį kreipti į ateitį ir investuoti į švietimo paslaugų įvairovę bei plėtrą tiek miestuose, tiek kaimuose.

Tikrieji šios Vyriausybės prioritetai 

Derėtų pripažinti, kad liūdnai nuteikia įspūdžiai iš metinės pedagogų konferencijos. Iš ministro lūpų skamba, kad nacionaliniai darbai ne tokie svarbūs, kaip pirmininkavimas ES. Nors visi puikiai žinome, kad Lietuvai pirmininkaujant faktiškai jokių ambicingų sprendimų švietimo srityje nėra, juolab kad švietimas priskiriamas nacionalinei valstybių, o ne ES kompetencijai. 

Užsimota stiprinti švietimo vadybą, tačiau žingsniai daromi visai priešinga kryptimi – ketinama atsisakyti ar peržiūrėti naują vadovų atrankos ir skyrimo tvarką, kuri eliminavo politikų įtaką atrenkant pretendentus vadovauti mokykloms. Tokiu būdu grįžtama atgal į tuos laikus, kai valdantieji į vadovų pareigas „sustatydavo“ sau artimus ir lojalius, bet nebūtinai gebančius siekti rezultatų autoritetingus lyderius.

Deklaruojama, kad bus imtasi daugybės mažų, bet neaišku ką švietimui duosiančių postūmių. Klausantis ministerijos vadovų pristatymų neapleido jausmas, kad vėl judame link formalaus ir biurokratizuoto švietimo reikalų tvarkymo, o tikrieji prioritetai paskęsta sraute techninių antraeilių dalykų. 

Tačiau pažvelkime į švietimo situaciją iš pozityviosios pusės. Čia gausu neabejingų, kūrybingų ir profesionalių žmonių, kurie nesižvalgydami į šalis darys tai, ką mėgsta ir sugeba – toliau ugdys mūsų vaikus ir patys tobulės kartu su jais. Pagaliau ir pastaruosius Vyriausybės sprendimus dar nevėlu pataisyti. To visiems ir palinkėčiau.  

 

Komentarai

koment.