Klaipėda turi geriau išnaudoti savo ekonominį potencialą

Šiek tiek atsitiktinai, bet Lietuvos regioninei politikai iš esmės pasisekė, jog sostinė nėra įkurta uostamiestyje. Kitu atveju Klaipėda, sutraukusi visą sostinėms būdingą valdžios biurokratinį aparatą, akademines institucijas, ambasadas ir įmonių būstines (ang. headquaters), paliktų regionus merdėti, taip kaip nutiko su Ryga Latvijoje.

Savęs guodimas, jog Lietuva nesupranta savo jūrinės šalies potencialo arba neatsisako socializmui būdingo centralizuoto valdymo, yra teisingas, bet neveda niekur, išskyrus pateisinimą dėl savo pasyvumo. Idėjų ir motyvacijos būtina semtis iš sėkmingų pasaulio uostamiesčių (Hamburgas, Malmė, Barselona ir t.t.), kurie laiku ir teisingai įvertino savo situaciją ir ėmėsi kurti savo miesto viziją, ne prašydamos daugiau pinigų iš centrinės valdžios, o išnaudodamos turimą potencialą.

Klaipėda – Lietuvos pramonės sostinė

Esama Klaipėdos pramonė ir palankios sąlygos jos vystymuisi yra pagrindas, kuriuo turime grįsti miesto ekonominę viziją. Dėl šios ekonominės šakos susigrąžinimo iš Azijos, Europa ir JAV deda milžiniškas pastangas, suvokdamos keletą esminių pramonės savybių. Pramonė yra ilgalaikis verslas su didelėmis kapitalo investicijomis ir kartą įsikūręs išlieka ilgam. Pramonė yra daugiausiai paslaugų persamdantis ekonomikos sektorius ir savo 1 darbo vieta sukuria 3-5 darbo vietas aptarnaujantiems verslams (žaliavų gavyba, logistika, paslaugos, gamyba ir kt.). Skirtingai nuo daugelio paslaugų verslų, pramonė yra žymiai labiau orientuota į eksportą ir yra pagrindinis logistikos sektoriaus užsakovas (kas Klaipėdos uostui yra ypatingai svarbu).

Geraisiais tokios pramonės Klaipėdoje pavyzdžiais turėtume visų pirma laikyti LEZ įsikūrusias tarptautinio kapitalo bendroves- Philip Morris, Fortum, Neo Group, Orion PET ir kt. Pastarosios įmonės savo darbo našumu, eksporto apimtimis, sumokamais mokesčiais ir darbuotojų atlyginimais bei pasitenkinimu dažnai prilygsta savo pasauliniams konkurentams. Klaipėdai reikia daugiau tokių pramonės įmonių.

Kita vertus, šiandien vis dar per dažnai Klaipėdoje susiduriame su blogaisiais pramonės pavyzdžiais. Dalis pramonės savo konkurencinį pranašumą „išlaiko“ taupydamos gamtos, gyventojų sveikatos ir padorių atlyginimų sąskaita. Greitai peržvelgus tokių verslų situaciją, tampa akivaizdu, jog jie yra iš esmės pasmerkti arba stokoja noro investuoti į savo verslo inteligenciją.

Neturėdami aiškių prioritetų ir strategijos savo pramonės plėtros atžvilgiu, negalime nei pasirinkti įmonių, nei kelti aukštesnius gamtosauginius arba socialinius reikalavimus esamoms. Visos valstybės pramonės politikos stoką, nesename interviu Verslo žinioms tinkamai įvardino LEZ valdymo bendrovės valdybos pirmininkas Povilas Vasiliauskas sakydamas, jog „mes gaudome bet kokią investiciją ir tikėtis, kad atsirinktume tai, kas mums patinka ir tik tai, kas įsirašo į kažkokius planus, yra naivu“.

Būtų neprofesionalu ir greičiausiai klaidinga be rimtų studijų įvardinti išskirtinio dėmesio nusipelniusius Klaipėdos pramonės sektorius, bet jų neįsivardinimas ir sisteminio darbo su jų poreikiais nebūvimas, nepritraukia naujų tiesioginių investicijų, nekuria galimos pridėtinės vertės ir neskatina čia esančio verslo jaustis integruotu ir lojaliu.

Aukštojo mokslo misija miesto ekonomikoje

Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet kertinis išsivysčiusių ekonomikų katalizatorius yra ne pats verslas, o jam pridėtinę vertę kuriantis aukštasis mokslas ir tyrimų institutai. Lietuvos atveju, verslas į mokslą ir tyrimus investuoja 5 kartus mažiau negu ES vidurkis (0,24%  nuo BVP, lyginant su ES vidurkiu 1,28%) ir šiuo rodikliu yra autsaideris visoje ES. Pats faktas byloja apie tai, jog dėl naujovių stokos, Lietuvos verslas yra labiau linkęs kopijuoti nei kurti, bei yra strategiškai nusistatęs būti „visuomet antras“ ir dirbti mažesniais kaštais (atlyginimais, gamtosauginiais reikalavimais, mokesčiais ir t.t.). Ši strategija yra neteisinga, jei save vadiname drąsia ir ambicinga tauta bei norime gyventi pasiturinčiai.

Daugelis ekonominių studijų yra įrodę, jog ilgainiui verslui yra pražūtinga nebendradarbiauti su aukštuoju mokslu, siekiant pakelti savo konkurencingumą inovacijomis bei pritraukti taip reikalingą darbingo amžiaus jaunimą. Šiandien gi, nevardinant keleto uosto ir marinistinių tiriamųjų darbų, Klaipėdos aukštojo mokslo institucijų darbų pritaikomumas miesto įmonėse išlieka marginalinis.

Kita vertus, ligi šiol ir pats Klaipėdos aukštojo mokslo sektorius nejuto poreikio ugdyti tinkamą santykį su vietos verslu. Vietoje susirūpinimo savo, kaip verslo tiekėjo, misija ar savo studentų įsidarbinimo perspektyvomis, aukštasis mokslas vis dar fokusuojasi į savo dėstytojų užimtumo išlaikymą ir „studento krepšelių“ žvejybą.

Norint ilgainiui pakelti regiono verslo konkurencingumą, suteikti aiškias darbo perspektyvas miesto akademiniam jaunimui ir ilgainiui aprūpinti juo regiono įmones, būtina įsivertinti kokį verslą plėtosime regione, kokiais unikaliais moksliniais tyrimais jis remsis ir kokios darbo jėgos jam reikės. Vakaruose šiuo darbu imasi ne kas kitas, o tie patys universitetai nusistatydami ir įgyvendindami savo misiją tų regionų ekonomikoje.

Verslo sinergijos beieškant

Dažnu sėkmingo verslo bendradarbiavimo pavyzdžiu vadinami LEZ ir Uostas, nėra kažkoks socialinių inovacijų nuopelnas, o „iš esmės“ tik mokestinėmis lengvatomis ir iš anksto rezervuotais pramoniniais sklypais išnaudotas geografinis atsitiktinumas. Tikroji Klaipėdos regiono verslo sinergija yra kol kas savaiminis procesas, kuriame trūksta lyderystės. Turint omenyje pramonės verslo pastovumą ir ilgalaikiškumą, Klaipėda turi gana privilegijuotą atspirties tašką pritraukti naujas investicijas ir ekonomikos sektorius į miestą.

Paprasčiausia pridėtinės vertės kūrimo grandinė yra „klasterizacija“. Regione turime keletą dominuojančių verslo sektorių, kuriuos nėra sudėtinga „aplipdyti“ efektyviu tiekėjų, produkcijos pirkėjų ir konsultantų tinklu. Ypač nesudėtinga įžvelgti dar neužpildytas spragas medienos, plastiko gamybos, logistikos ir maisto pramonės sektoriuose. Kryptingas darbas su šiais sektoriais ir jų plėtra yra tiek regiono savivaldybių, tiek pačių verslų interesas. Lyderystės šiame procese visų pirma turi imtis asocijuotos verslo struktūros ir savivalda, siekdamos kilstelti įmonių pridėtinę vertę ir konkurencingumą.

Kita vertus, vienalytė, nekoordinuojama ir į intensyvumą, o ne į kokybę, orientuota pramonės plėtra mieste, iššaukė keletą šalutinių pasekmių miesto gyvenimui, tarp kurių gyventojų išsikraustymas ir paslaugų sektoriaus retėjimas yra pastebimiausi. Geriausiai tai įrodo biurų patalpų paklausos stygius ir paslaugų sektoriaus „ankštumas“. Šiandien Klaipėdoje turime tik KPMG, 1 iš 4 pagrindinių Lietuvoje veikiančių globalių audito biurų. Sunku Klaipėdoje atrasti platesnio profilio teisininkų biurus, verslo konsultacines bendroves, rinkodaros ar marketingo konsultantus. Net bankų ir draudimo bendrovių atstovybės apsiriboja tik klientų aptarnavimu uostamiestyje, visą analitinį ir administracinį aparatą iškraustydamos ir centralizuodamos sostinėje. Klaipėdoje įsikūrusių tarptautinių įmonių, tokių kaip Phillip Morris ir Fortum, administracijos, komercijos, analitikų padaliniai yra įkurti vėlgi Vilniuje. Pamažu ryškėja tendencija, jog klaipėdietiško kapitalo įmonių vadovai ilgainiui pradėjo persikraustyti į Vilnių. Jei tendencijos nepakis, Klaipėda taps monofunkcinis gamybinis cechas ir logistinis padalinys. Visas pramonės generuojamas paslaugų sektorius privalo sugrįžti atgal arba įsikurti uostamiestyje ir šio paslaugų sektoriaus renesanso priešakyje Klaipėda turi iš naujo sužydėti, kaip patraukliausias Baltijos šalių  miestas.

Miestas, kuriame trokštame gyventi ir būti

Priešingai nei pramonės sektoriaus, paslaugų ir aukštojo mokslo sektorių kvalifikuota darbo jėga yra žymiai jautresnė gyvenamajai aplinkai. Kartais net juokaujama, jog norint prisivilioti užsienio investuotoją arba tarptautinio lygio profesorių, mieste privalai turėti 4 objektus- regioninį oro uostą, golfo laukus, prancūzišką restoraną ir mokyklą anglų kalba jų vaikams.

Ne tik norėdama įtikti išrankiosioms „baltosioms apykaklėms“, bet visų pirma iš miesto jau pasitraukusiems gyventojams, Klaipėdai būtina reabilituoti savo, kaip patraukliausios Lietuvos gyvenamosios vietovės, statusą. Žvelgiant urbanistiškai, tai reiškia vienareikšmišką prioritetą miesto centrinei daliai, bei visų investicinių ir reguliacinių priemonių panaudojimą įsisavinant abu Danės žiočių krantus ir senamiestį. Vertinant iš verslo strategijos perspektyvos, būtina išreikšti stiprų prioritetą turizmo-rekreacijos ir kūrybinių industrijų sektorių plėtrai mieste. Pastarosios turi būti skatinamos ne tik dėl jų milžiniško potencialo ir esamos ekonomikos diversifikavimo vardan, kiek dėl jų svarbos miestui, norinčiam pozicionuoti save, kaip patrauklią ir įdomią vietą gyvenimui.

Visai netolimoje ateityje galime Klaipėdą paversti pirmaujančiu šalies ekonominiu ir intelektualiniu centru. Tam įgyvendinti būtina Lietuvoje beprecedentė, nepolitizuota ir profesionali regiono ekonominė strategija. Šviežias regiono savivaldybių, verslo asocijuotų struktūrų ir akademinių institucijų iniciatyvumas, turi tapti šios pažangos katalizatoriumi.

Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones-klaipeda/klaipeda-turi-geriau-isnaudoti-savo-ekonomini-potenciala-429539#ixzz2lGZfG2wK

 

Komentarai

koment.