Siekiant patrauklaus ir gyvybingo kaimo

 

Žiūrint į Lietuvos kaimo ateitį, didžiausią svarbą turi tai, kiek žmonių dirbs žemę, kokio dydžio bus ūkiai, ar vyraus stambūs, samdomu darbu paremti, ar šeimos ūkiai.
Ši skiriamoji linija (tarp stambių ūkininkų ir taip vadinamų šeimos ūkių) tampa svarbiausiu diskusijų bei nesutarimų objektu Žemės ūkio ministerijoje, Seimo Kaimo reikalų komitete ir visoje visuomenėje. Statistika rodo, kad pastaruoju metu ,,viršų ima“ stambieji – 2010 m. dirbamos žemės šalyje buvo deklaruota 2,65 mln. ha ir  juos deklaravo 168.000 asmenų. O štai 2013 m. deklaruota jau 2,81 mln. ha, bet deklaruojančiųjų sumažėjo iki 157.000 asmenų. Taigi, ūkiai stambėja ir galėtume džiaugtis, jei stambėtų šeimos ūkiai, pvz. nuo 10-15 iki 25 ar 30 ha. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad stambėja ne jie, o jau ir taip dideli ūkiai, išplėtę valdas nuo 300 ha iki 500 ha ir daugiau. Būtent stambieji superka mažažemių ir vidutiniokų ūkius, laipsniškai paversdami buvusius žemės savininkus savo samdiniais. 
Žinoma, nerimą kelią ne tie atvejai, kai valdas plečia čia pat gyvenantis stambus kaimo ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė. Gyvendami vietoje jie lieka socialiai atsakingi už savo kaimo ar seniūnijos ateitį, o dažnai yra ir didžiausi pagalbininkai, sprendžiant kaimo gerbūvio, mokyklų, kultūros namų bei bendruomenės problemas.  Kaimui daug blogiau, kai į valdų plėtimą, žemės sklypų supirkimą įsisuka Akcinės bendrovės, kurių tikslas – susipirkti kuo daugiau žemės kaip nekilnojamojo turto. Jau turime Lietuvoje tokių bendrovių, kurios valdo po 10.000 ha ir daugiau keliuose rajonuose ar keliose apskrityse. Tokių bendrovių savininkai kaime negyvena. Kaime lieka tik samdomi menedžeriai (lyg buvę dvarų ekonomai), kurių uždavinys – nešti pelną savininkui iš samdomų kaimo žmonių darbo. Na, o kaimo gerbūvis, mokykla, biblioteka ir kiti panašūs ,,niekai“ jau nebėra pelną ar pasitenkinimą nešantys dalykai.
Valstybės uždavinys – suderinti matomas tendencijas su kaimo žmonių poreikiais, siekiant gyvybingos kaimo ateities. Nuo 2014 m. pradžios priimtas ribojimas įsigyti daugiau negu 500 ha žemės, įvesta ,,susijusių asmenų“ sąvoka, kad valdų be galo negalėtų plėsti tos pačios šeimos nariai ar tos pačios bendrovės akcininkai.
Tačiau to nepakanka. Mano manymu, stambūs ūkiai jau yra pakankamai stiprūs ir papildomas dėmesys turi būti skiriamas šeimos ūkiams, nenaudojantiems samdomos darbo jėgos.  Jiems reikia didinti taip vadinamą ,,pirmųjų hektarų“ išmoką, skiriamą už pirmuosius 30 ha. Reikia numatyti daugiau lėšų smulkiųjų ūkininkų kooperacijai, nes dabar dažniausiai kooperuojasi stambieji ūkiai. Reikšmingas instrumentas yra Kaimo Plėtros programos lėšos. Iš Europos Sąjungos fondų iki 2020 m. šiai programai numatyta 6,5 mlrd. Lt. Tai didžiuliai pinigai, bet tik racionalus jų panaudojimas užtikrins kaimo gerbūvio plėtrą ir skatins jame gyvenančius žmones nebėgti į miestą, o jaunimą – gal netgi grįžti iš didmiesčių ar emigracijos ir kurti ūkius kaime. 2017 m. numatyta galimybė skirti papildomas lėšas Kaimo Plėtros programai, bet sprendimas priklausys nuo jau skirtų lėšų įsisavinimo sėkmės per artimiausius 2 metus.
Paramos priemones reikia taikyti ir stambiems vietoje gyvenantiems ūkininkams. Prisiminkime, kad jie sukuria darbo vietas kaime, užtikrina konkurencingą mažesnių kaimų žemės ūkio produkcijos auginimą, dažnai yra savo bendruomenės lyderiai ir ,,geradariai“. Jų produkcijai būtina skirti eksporto skatinimo subsidijas ir ypač remti produkcijos perdirbimą vietoje – malūnai, kepyklos, aliejaus, pieno ar mėsos perdirbimas ir kt.
Bet vis tik, kaimo gyvybę užtikrins platus ratas žemės savininkų, ūkininkaujančių savo kaime. Todėl svarbiausias valstybės uždavinys – kad kuo daugiau šeimų liktų kaime. Tam yra didžiulis priemonių arsenalas, svarbu nepaklysti tarp prioritetų ir nepasiduoti superstambių žemvaldžių diktatui ir daromai politinei įtakai.

Žiūrint į Lietuvos kaimo ateitį, didžiausią svarbą turi tai, kiek žmonių dirbs žemę, kokio dydžio bus ūkiai, ar vyraus stambūs, samdomu darbu paremti, ar šeimos ūkiai.

Ši skiriamoji linija (tarp stambių ūkininkų ir taip vadinamų šeimos ūkių) tampa svarbiausiu diskusijų bei nesutarimų objektu Žemės ūkio ministerijoje, Seimo Kaimo reikalų komitete ir visoje visuomenėje. Statistika rodo, kad pastaruoju metu ,,viršų ima“ stambieji – 2010 m. dirbamos žemės šalyje buvo deklaruota 2,65 mln. ha ir  juos deklaravo 168.000 asmenų. O štai 2013 m. deklaruota jau 2,81 mln. ha, bet deklaruojančiųjų sumažėjo iki 157.000 asmenų. Taigi, ūkiai stambėja ir galėtume džiaugtis, jei stambėtų šeimos ūkiai, pvz. nuo 10-15 iki 25 ar 30 ha. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad stambėja ne jie, o jau ir taip dideli ūkiai, išplėtę valdas nuo 300 ha iki 500 ha ir daugiau. Būtent stambieji superka mažažemių ir vidutiniokų ūkius, laipsniškai paversdami buvusius žemės savininkus savo samdiniais. 

Žinoma, nerimą kelią ne tie atvejai, kai valdas plečia čia pat gyvenantis stambus kaimo ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė. Gyvendami vietoje jie lieka socialiai atsakingi už savo kaimo ar seniūnijos ateitį, o dažnai yra ir didžiausi pagalbininkai, sprendžiant kaimo gerbūvio, mokyklų, kultūros namų bei bendruomenės problemas.  Kaimui daug blogiau, kai į valdų plėtimą, žemės sklypų supirkimą įsisuka Akcinės bendrovės, kurių tikslas – susipirkti kuo daugiau žemės kaip nekilnojamojo turto. Jau turime Lietuvoje tokių bendrovių, kurios valdo po 10.000 ha ir daugiau keliuose rajonuose ar keliose apskrityse. Tokių bendrovių savininkai kaime negyvena. Kaime lieka tik samdomi menedžeriai (lyg buvę dvarų ekonomai), kurių uždavinys – nešti pelną savininkui iš samdomų kaimo žmonių darbo. Na, o kaimo gerbūvis, mokykla, biblioteka ir kiti panašūs ,,niekai“ jau nebėra pelną ar pasitenkinimą nešantys dalykai.

Valstybės uždavinys – suderinti matomas tendencijas su kaimo žmonių poreikiais, siekiant gyvybingos kaimo ateities. Nuo 2014 m. pradžios priimtas ribojimas įsigyti daugiau negu 500 ha žemės, įvesta ,,susijusių asmenų“ sąvoka, kad valdų be galo negalėtų plėsti tos pačios šeimos nariai ar tos pačios bendrovės akcininkai.

Tačiau to nepakanka. Mano manymu, stambūs ūkiai jau yra pakankamai stiprūs ir papildomas dėmesys turi būti skiriamas šeimos ūkiams, nenaudojantiems samdomos darbo jėgos.  Jiems reikia didinti taip vadinamą ,,pirmųjų hektarų“ išmoką, skiriamą už pirmuosius 30 ha. Reikia numatyti daugiau lėšų smulkiųjų ūkininkų kooperacijai, nes dabar dažniausiai kooperuojasi stambieji ūkiai. Reikšmingas instrumentas yra Kaimo Plėtros programos lėšos. Iš Europos Sąjungos fondų iki 2020 m. šiai programai numatyta 6,5 mlrd. Lt. Tai didžiuliai pinigai, bet tik racionalus jų panaudojimas užtikrins kaimo gerbūvio plėtrą ir skatins jame gyvenančius žmones nebėgti į miestą, o jaunimą – gal netgi grįžti iš didmiesčių ar emigracijos ir kurti ūkius kaime. 2017 m. numatyta galimybė skirti papildomas lėšas Kaimo Plėtros programai, bet sprendimas priklausys nuo jau skirtų lėšų įsisavinimo sėkmės per artimiausius 2 metus.

Paramos priemones reikia taikyti ir stambiems vietoje gyvenantiems ūkininkams. Prisiminkime, kad jie sukuria darbo vietas kaime, užtikrina konkurencingą mažesnių kaimų žemės ūkio produkcijos auginimą, dažnai yra savo bendruomenės lyderiai ir ,,geradariai“. Jų produkcijai būtina skirti eksporto skatinimo subsidijas ir ypač remti produkcijos perdirbimą vietoje – malūnai, kepyklos, aliejaus, pieno ar mėsos perdirbimas ir kt.

Bet vis tik, kaimo gyvybę užtikrins platus ratas žemės savininkų, ūkininkaujančių savo kaime. Todėl svarbiausias valstybės uždavinys – kad kuo daugiau šeimų liktų kaime. Tam yra didžiulis priemonių arsenalas, svarbu nepaklysti tarp prioritetų ir nepasiduoti superstambių žemvaldžių diktatui ir daromai politinei įtakai.

Dr. Eugenijus Gentvilas

Seimo narys, Liberalų Sąjūdžio vicepirmininkas  

 

 

Komentarai

koment.