Valstybės padėka už privataus miško kirtimą

Įsivaizduokite, Jūs turite privatų miško lopynėlį. Staiga gaunate laišką, kad būtent per jūsų sklypą valstybė ties naują elektros liniją.

Jūs neteksite sklypo, ir už tai beveik nieko negausite. Sakysite, fantazijos? Ne, tokia tikrovė. Realus atvejis – sunaikinto privataus miško savininkas už valstybės žinion perimtą sklypą gavo 870 eurų, o valstybė į savo biudžetą (už žemės paskirties keitimą) – 7 tūkst. eurų kompensacinę išmoką.

Kitaip tariant, valstybė už tai, kad sudarkė privatų sklypą miške, pasiima pinigus ir už tai sumoka simbolinio dydžio kompensaciją. Taip akivaizdžiai pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės formų – privačios ir valstybinės – lygiateiškumo principas.

Todėl Seimui neseniai pateikiau Miškų įstatymo pataisas, kurių tikslas – atkurti pusiausvyrą. Deja, dauguma Seimo narių nagrinėjant šį klausimą liberalų opozicinėje darbotvarkėje esmės nesuprato, arba nenorėjo suprasti.

Paieškokime logikos. Štai, pavyzdžiui, kai tiesiama elektros perdavimo linija arba dujotiekis per valstybinį mišką, tai už žemės paskirties pakeitimą iš miško paskirties žemės į infrastruktūrinės paskirties žemę projekto iniciatorius, tarkim, „Litgrid“ arba „Ambergrid“, sumoka tam tikro dydžio kompensacinį mokestį… irgi į valstybės biudžetą.

Išeina taip – už valstybinio miško sklypo paskirties keitimą mokestį pasiima valstybė, už privataus miško paskirties pakeitimą – vėlgi valstybė.

Iš čia atsiranda privatininkų trukdžiai tiesti valstybei svarbius infrastruktūrinius objektus – dujotiekius ar elektros perdavimo linijas. Galiu priminti, kad „Klaipėdos nafta“, nuo suskystintų dujų terminalo tiesdama 18 kilometrų ilgio liniją iki magistralinio dujotiekio, iki šiol bylinėjasi teismuose su privačių sklypų savininkais. Mano manymu, už servituto įvedimą į privačią nuosavybę, nesant privataus savininko iniciatyvos, o per prievartą jam primetant sprendimus, būtų teisinga atsiskaityti teisingai ir konstituciškai.

Seimo Teisės departamento išvada, vertinant mano pateiktas Miškų įstatymų pataisas, tik dar labiau paryškina esamos situacijos tragikomiškumą. Išvadoje sakoma, kad valstybė ne šiaip sau už privataus miško paskirties keitimą pasiima tą kompensaciją į savo biudžetą – esą tai daroma labai tikslingai tam, kad atsodintų miškus ir tam, kad įsigytų žemės miškų įveisimui.

Bet visi puikiai suprantame, kad į valstybės biudžetą patekus šioms lėšoms valstybė nukreipia jas būtent valstybinių urėdijų miškų plėtrai. Reikalas šventas, miškai plečiami, bet, atleiskite, kodėl vietoj to, kad kompensacija pakliūtų į privatininko (kurio miškas iškirstas) kišenę, valstybė už tuos pinigus plečia urėdijų miškus ir savo nuosavybę? Mano manymu, čia vėl yra antikonstitucinis dalykas.

Tarsi pripažįstama, kad išmoka galėtų priklausyti savininkui, bet pasiima valstybė ir taip didina savo turtą.

Todėl raginu Seimą labiau gerbti privataus miško savininkus ir suteikti galimybę jiems gauti ne tik simbolinę kompensaciją už nukirstą medieną bei negautą miško prieaugį. Visiems, įskaitant pačią valstybę, tai bus tik į naudą.

Komentarai

koment.